Studentus Medicus

(Colin Purrington pavyzdys)

Universiteto Studentų mokslinės draugijos (SMD) svarbiausias įvykis, mokslinė konferencija, jau pasiekė kulminaciją. Šįmet ir aš pristatinėjau vieną darbą vietinėje konferencijoje, o antrą darbą – šiek tiek platesniuose vandenyse. Įdomu tai, kad pasirinkau skirtingus pranešimo metodus: vieną pranešimą pristatinėjau su skaidrėmis, o kitą poster’io pavidalu. Norėčiau pasidalyti savo pastebėjimais.

Mokslinių tezių pristatymas su skaidrėm. Kaip žinoma, taisyklėse nurodyta, kad reikėtų pristatyti per 7 min. ir per 3 min atsakyti į klausimus. Taigi tikras iššūkis viską pateikti per tokį laiką, jei tyrimas didesnės apimties. Be to skaidrėse kartais pritrūksta vizualumo (na, blusų dydžio raidelės ir skaičiukai nieko nežavi). Kita problema – ne visi gimė viešai šnekėti.

Pristatymas poster’iu. Man labai patiko. Esmė – visas tezės turinys surašomas į plaktą gražiai struktūrizuojant. Pristatyti reikia trumpai paaiškinant grafikus. Be to vizualiai viskas matoma, galima iš anksto pasiskaityti, o štai skaidrių juk niekas nesugrąžina atgal. Subalansuota tiems, kurie nėra labai šnekūs. Kažkaip KMU SMD nelabai prigijus šio metodo tradicija. Bandė ją propaguoti, bet visi pripratę prie senųjų gerųjų skaidrių.

Kas stabdo pristatinėti tezes su poster’iu? Turbūt žinių trūkumas, kaip pasigaminti plakatą. Maniau, kad tai labai sudėtinga. Vis dėl to tikrai elementariai paprasta. Šiam tiksliui patogiausia naudoti MS Power Point – galima parsisųsti arba šabloną, arba puslapio nustatymuose pakeitus puslapio dydį, pradėti nuo pradžių. Juk visi mokame susidėlioti prezentaciją… Tai čia pažaidus tikrai gaunamas gražus rezultatas. Plačiau pasiskaityti galima čia.

Vis dėl to kitus savo SMD darbus (jeigu tokių bus) pristatysiu tik poster’iu ;). O kaip kolegų įspūdžiai po SMD konferencijų?

Tweet This Post

Gegužės 6 d. buvo skaitomas pranešimų ciklas apie plaučių vėžį. Ruošiausi apie biologinę plaučių vėžio terapiją. Kaip visad pateikiu pranešimo skaidres:

Tweet This Post

Šiek tiek buvau apleidus rašymą čia. Iš tiesų susidėjo tiek mokslai, tiek kita veikla, kad vos ištaikydavau kelias valandas numigti. Pradžiai dalinuosi pranešimas apie uveitus (vidurinio akies dangalo uždegimai). Pranešimą buvo privaloma parengti ir paskaiti per akių ligų ciklą. Deja, labai jau nusivyliau – skaitant darbus vedantis rezidentas mane stabdė, pertraukinėjo, komentavo. Aš laikausi tos nuomonės, kad būtina leisti žmogui šnekėti, o po to komentuoti. Bet kai kas per daugiau nei 6 metus neišmoksta mandagumo ir takto…

Tweet This Post

Mieli dvyliktokai, ar jaučiat, kad artėja ta lemtinga diena, kai teks pasirinkti, kur praleisti kelis savo jauno gyvenimo metus? O gal labai intensyviai ruošiatės egzaminams? Šiaip būtų įdomu sužinot, kurie tinklaraščio skaitytojai planuoja tapti mano kolegom…

O čia 2006 m. filmuotas darbelis apie medicinos studijas. Info apie probleminį mokymą pasenusi, bet visa kita manau pravers – iš studentų lūpų.

Dar galiu pasiūlyti pasiskaityti mano įrašą apie dalykus, kuriuos turėtų žinoti kiekvienas st0jantysis. Manau, kad naudinga būtų ir kiek kritiškesnis įrašas apie dabartines studijas.

Sėkmės besimokant ;)

Tweet This Post

(xadrian nuotrauka)

Po šiokio tokio papolsiavimo per chirurgiją, ėmiausi rimto mokslo. Atėjo tiek bijota, tiek laukta neurologija. Ir man visai patinka. Bijojau labai, kad čia dėstytojai tampo nervus, kad baisiai sunku ir pan. Pasirodo, kad įdomumo daugiau nei sunkumo. Ir tikrai supratau, kuo mane žavėjo neurai pirmam ir antram kurse… (ir dabar tebežavi).

Bet kas nežavi, tai ligoniai. Kaip bebūtų, žmonės turi visam gyvenimui bėdą… Skyriuj daug su insultais, po to išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga, neuritai, neuropatijos ir visokios vardinės ligos. Taip, įdomu, kaip ten viskas pasikeitę, įdomu tirti refleksus, jutimus ir motoriką. Bet man gaila žmonių…

Neurologai irgi įdomūs. Kiekvienas savaip “trenktas” – viena tokia “ledinė ledi”, kuri paskaitas veda be mimikos. Kitas – nepataisomas linksmuolis. Kitas toks “rimtas dėdė”, bet labai apsiskaitęs ir įdomiai pasakoja apie tai, ko tikrai nerašo vadovėlis. Ir jie teisūs, kad atėjom į vieną iš įdomiausių medicinos sričių…

Klinika pasitiko draugiškai ir profesionaliai – kiekvienai grupei “lauknešėlis” su tvarkaraščiais, planais ir įvairia medžiaga + CD su angliškom rimtom knygom ir dar visų paskaitų skaidrės (tiesa, spausdintos). Jaunieji klinikos darbuotojai mokosi darbo ne tik su ligoniais, bet ir su studentais – vis atsiunčia rezidentes studentų pakutenti. Kadangi iki šiol rezidentės pasitaikė tikrai smagios, tai nesiskundžiu…

Ryt koliokviumas. Gal nuomonę ir pakeisiu… Gaila, kad nesiseka atstatinėti savo serotonino kiekio normaliai (t.y. miegoti reikiamą kiekį laiko).

Tweet This Post

(lectroidmarc nuotrauka)

Praeitą savaitę pabaigiau chirurgiją. Pagaliau, nes užkniso šitas ciklas mane. Tiksliau jo pateikimas, informacijos trūkumas, dėstytojų požiūris ir bendra atmosfera. Pati chirurgija kaip mokslas įdomus ir tikrai jame galima daug dalykų nuveikti. Bet tik ne klinika su savo požiūriu į studentą. Nežinau, kas kaltas – gal šios specialybės prestižas (todėl baisiai jau užrietę nosį) ar nenorėjimas konkurencijos. O gal tiesiog per didelė klinika, kad darbas vyktų organizuotai arba tiesiog trūksta normalios vadybos. Modulį sudarė 5 ciklai chirurginio profilio klinikose. Iš tiesų iš jų visų įspūdžiai skirtingi. Taigi apie kiekvieną atskirai:

Abdominalinė ir endokrininė chirurgija. Ilgiausia dalis. Kasdien vis kitas dėstytojas, kurio turėdavau ieškoti (kaip grupės seniūnė) po visą skyrių. Taigi gydytojai nė nenumanydavo, kad turi kokį nors praktinį darbą vest… Po to susiradus gydytoją, jis nurodydavo laiką, kada jau ateis. Būdavo ir tokių, kurių reikėdavo 3 val. laukti. O pasikalbėjimas dažniausiai trukdavo pusvalandį, na daugiausia valandą. Na, nesugebėjo manęs sudominti chirurgai, deja… Užtat į gražius chirurgus akytes su grupiokėm ganėm :). Patiko asistuot per operacijas, bet supratau, kad tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti.

Torakalinė chirurgija. Dalykas galbūt ir įdomus. Tik kad jau studijų tvarka tokia keista: užrašyta, kad dėstyt turi skyriaus vadovė, bet dėstė visi kas tik netingi. O vienus darbus dėstytojas vedė iš karto 2 grupėms vienu metu – dar ir ketvirtakursiams be mano grupės. Norėjosi pamatyt torakoskopiją tarkim… Bet net nedrįsau prašytis.

Urologija. Jei ne toks pasikėlęs dėstytojas, tai tikrai įdomus dalykas būtų. Patiko, kad efektyviai laiką išnaudodavom – ir operacijų bei procedūrų matėm, ir teoriją aptardavom (tiesa, šiuo atveju būdavo šioks toks šaipymosi iš mūsų seansas). Bet man apskritai patiko šitas dalykas ;).

Veido ir žandikaulių chirurgija. Dėstė jaunas rezidentas. Daug parodė, daug papasakojo, nepersidirbom. Aišku labai ir neįsigilinom… Bet šiaip smagu eit be baimės, kad šaipysis, kokie kvaili ir pan.

Kardiochirurgija. 10 balų šitam ciklui. Pirma, kad daugelis gydytojų tikrai nuoširdžiai vesdavo darbus. Antra, jie “nedurnindavo”, o paaiškindavo. Be to temos įdomios, neatsibosdavo skaityt (kur čia širdis palyginti su kokiu hemarojum). Be to buvo galimybė pamatyt kardiochirurginę operaciją – tiesiog super. Taigi iš arti mačiau plakančią širdį… Po to kaip ją stabdė, jungė dirbtinę kraujotaką… O kur dar ta visa įranga. Paliko didelį įspūdį.

Juokingiausia, kad 9 kreditų egzaminui ruošiausi trumpiausiai… Juk tik testukus reikėjo išsispręsti ir tiek. Kažin, kaip ten būtų buvę, jei atvirus klausimus būtų reikėję rašyti… Taigi, esu labai laiminga, kad baigiau patį neįdomiausią ciklą šiais metais (tiesa, dar traumatologijos nelaukiu ir LOR).

Tweet This Post

(Arbron nuotrauka)

Prieš porą savaitėlių rašiau apie stipendijas. Komentaruose išsivystė diskusija apie tai, kad pinigėlių galima “susiveikti” ir derinant darbą su studijom. Šitam reikalui paskyriau atskirą įrašą, nes tikrai nemažai mano kursiokų dirba (o mano grupėj, tai net pusė žmonių).

Šiek tiek dirbu ir aš. Laimei, mano darbas neturi laiko limito, tik terminus. Taigi galima pasirinkti ir susiplanuoti laiką. Tiesiog idealus darbas ;). Aišku atlygis priklauso nuo darbo rezultatų. Tai susiderinti visai man pavyksta. Pirmuose kursuose dirbti turbūt nelabai būčiau pajėgusi. Kiek kitokia specifika, tvarkaraštis ir pan. Be to mokiausi mokytis – tai tikrai svarbu. Ir jaučiuosi dar nemokanti.

Turbūt dirbantys studentai pastebi, kad retkarčiais ima ir nukenčia arba darbas, arba studijos. Hmz, keista, bet dažniau studijos… Gal per daug norima padaryti ir suspėti, gal tiesiog laiko planavimo įgūdžių trūksta. Bet kažkodėl dirbantys studentai mokosi kiek prasčiau nei nedirbandys.

O dirbantis medicinos studentas? Prieš metus kažkaip neįsivaizdavau tokio derinio. Tiesa, nemažai kursiokų buvo įsidarbinę ligoninėje (klinikose daugiausia) jau nuo 2-3 kurso kažkur. Tiesa, ne visu etatu, dirbti naktimis. Kažkodėl toks darbas neviliojo, o prasidėjus krizei tai net ir tokio darbelio nebuvo įmanoma rasti. Galbūt darbas ligoninėje ir gera praktika, susibendravimas su gydytojais ir pan. Yra dirbančių ir visiškai nesusijusį darbą su medicina: nuo pardavėjų iki vadybininkų ir konsultantų.

Daugelis darbo ieškosi, nes nori būti nepriklausomi nuo tėvų finansinės paramos. Vis tik mūsų studijos netrumpos. Juk kiti baigia bakalaurą ir pradeda kurtis gyvenimą. O mes vis dar mokomės “pilnu pajėgumu”. Studijų grafikas ir specifika tokia, kad reikia būti “čia ir dabar” visur, viską pamatyt ir pačiupinėti. Taigi pataritina dirbti po paskaitų. Praktikos darbai pas mus turi tik pradžios laiką, kuris irgi dažnai kinta, priklausomai nuo dėstytojų užgaidų. Pabaiga – kai nebelieka jėgų krutinti smegenis ar domėtis (tiesa, pradžioj mokslo metų būna užrašyta – darbai gali vykti 8-18 val., bet derina atskirai klinikos). Kitas unkumas – daug savarnkiško mokslo. Taigi reikia suspėti ir paskaityti, ir atlikti tai, kas reikia ir pamiegoti…

Taigi dirbti ar nedirbti studijuojant mediciną?

Tweet This Post

(exvertebrate nuotrauka)

Prieš porą metų, kai buvau žalia antrakursė-idealistė parašiau įrašą apie savo studijas “kodėl verta ir neverta stoti į mediciną? [pikti pamąstymai]“. Praėjo nemažai laiko, todėl turbūt nereikia stebėtis, kad nuomonė gali keistis. Dabar galvoju, kiek viskas pasikeitė. O gal pasikeičiau aš…

Sėdžiu aš paskaitose, keliauju į seminarus… Vieni kokybiškesni, kiti tik “užsidėti pliusą”. Vieni gydytojai palatoje sutinka su šypsena, kiti į kalbas nesileidžia. Bet mokytis kažkaip reikia.

Paskaitos

Šią savaitę pradėjau ciklą Vaikų ligų klinikoje. Taip taip, toje, kurios dėstytojai išdrįso kritikuoti studentus. Dėstytojai tikrai profesionalūs. Ir klinikos tvarka kol kas visai patinka – pirmiausia praveda paskaitas, o po to jau keliausime į seminarus. Aišku, atsėdėti 7 valandas ir klausyti nėra lengva. Bet ką jau padarysi…Žiūrėsime, kas bus, kai seminarai prasidės.

Kitose klinikose, skaito paskaitas išmėtytai, be sistemos – per darbus detaliai išsinagrinėji temą, o po kelių dienų paskaita būna iš tos temos. Ir dėstytojas skaito lygiai tą patį, ką parašė vadovėlyje. Kokia iš to nauda?  Tada ir nėra studentams motyvacijos eiti į paskaitas…

Mano patarimas. Manau, kad teoriją galim pasiskaityt ir vadovėlyje. Juk iš anksto žinome paskaitų planą. Galbūt verčiau pristatyti įdomesnį klinikinį atvejį, parodyti vaizdinės medžiagos. Jau pykina, kai skaidrės būna copy-paste dėstytojo konspektai. Aišku vaizdinė medžiaga seminarams… Bet ir ten išeina dažniausiai teorijos aptarimas tik.

Dėstytojai

Hmz, kažkaip atėjus į 5 kursą dėstytojai pradėjo į mus žiūrėti kaip į žmones. Bent kol kas :). Aišku negalima spręsti iš vieno ciklo plius kito ciklo kelių dienų. Bent jau dėstytojai laiku ateina arba pasako prieš tai, kad vėluosiu ir paprašo palaukti…  Tiesa, kartais užmiršta į paskaitą atkeliauti ;))). Bet ten daugiau organizacijos klausimas buvo…

Dėl dėstymo kokybės? Vėl gi, vieni šneka migdančiai ir nuobodžiai, kiti moka sudominti. Čia manau, kad yra tiesiog žmogaus problema. Kad ir koks doc. ar prof. būtum, oratorijos menas yra įgimtas arba išugdomas sunkiu darbu.

Labiausai stebina daugelio dėstytojų nenoras dalintis informacija. Skaidrėmis ar kita padaloma informacija yra slepiama. Tiesa, jokios naudos iš jų, jei vadovėlyje viskas tas pats pateikiama, o paskaitas veda iš copy paste į PowerPoint varianto. Bet vis tik galima dag efektyviau pateikti informaciją, kai skaidrėse galima tik pasižymėti tam tikrus teiginius, nereikia visko perrašinėti. Kita medalio pusė – daugelis studentų neina į paskaitas, jei turi skaidres iš anksto.

Dar vienas dalykas nuvylė vaikų ligų klinikoje ir kitose klinikose. Dėstytojai retai kada pasiūlo alternatyvų informacijos šaltinį nei jų parašytas vadovėlis ar paskaitos. Pediatrai ten net uždraudė iš kitur mokytis nei iš paskaitų. Anot jų, kitur daug nesąmonių prirašyta. Gerai, bet tada galima rekomenduoti šaltinius, kur patikima informacija. Taip nėra ugdomas studentų kritiškumasVėl patingi pasistengti…

Seminarai ir praktika

Vis tik man trūksta praktikos. Koks tikslas sėdėti ir pasakoti tai, kas yra vadovėlyje? Verčiau panagrinėti kokį klinikinį atvejį ar ligonį įdomesnį parodyti. Bet daugelis nė nesivargina pasidomėti, kas klinikoje darosi. Tiesa, buvo viena jaunutė akušerijos dėstytoja, kuri apklausas vykdė “turi tokią ligonę, jai yra tas – apie ką galvotum, kokių tyrimų reikia ir kokį gydymą skirtum”. Dar docentas, kuris per tas 4 dienas parodė tiek daug, ko kitiems nepavyko pamatyti per 3 akušerijos savaites.

Bendravimui su palatos gydytojais skyriau atskirtą įrašą… Laimės dalykas pas ką pateksi. Bet KMU yra viena taisyklė, kurią privalo žinoti kiekvienas studentas: Jei nori ką nors pamatyti/išmokti – būk švelniai įkyrus, prašyk kad parodytų, vis primink apie save. Tiesa, reikia žinoti, ką reikėtų pamatyt… Žodžiu, be didžiulės iniciatyvos nieko nebus ;).

Ateities perspektyvos

Aš vis dar optimistė :). Tikiu, kad įstosiu į rezidentūrą, tikiu, kad dirbsiu mėgstamą darbą. Pradėjus klinikinius dalykus supratau, kad man patiks mano būsimas darbas. Tiesa, norėčiau daugiau praktiko. Džiugu, kad daugelis dėstytojų sako, kad jei atkeliaujama po paskaitų padirbėti į kliniką, tai niekas neišvaro. Bet iš kur to laiko atrasti…

Manau, kad mėgstamas darbas užgniauš bet kokias abejones… Tiesiog mokausi ir mėgaujuosi ;). Kiek piktina rezidentų diskrimanicija, kurią matau skyriuose, kai kurių gydytojų begalinis nosies užrietimas ir “klanų” sistema – gydytojai savo vaikus kiša į tam tikras pareigas.

Išvados

KMU studijos vyksta tokiu principu – niekas tau nededa į galvą žinių. Reikia aktyviai reikalauti jų. Galiu palyginti tik su Karolio universitetu, kur mokiausi kelis mėnesius. Vis tik ten girdėti dalykai galvoje išliko net iki dabar… Ten dėstytojai draugiškesni, skatina mokytis ne tik privalomus dalykus, daugiau pateikia praktinių pavyzdžių net mokydami ikiklinikinius dalykus. Čia tik retas kuris dėstytojas yra motyvuotas kažko išmokyti. Bet sąlygos tokios, kokios yra ir reikia jomis išgyventi. Vis tik iniciatyvius studentus gydytojai myli ir įvertina ;).

Tweet This Post

(University of Sussex nuotrauka)

Šiandien išlaikiau ginekologijos įskaitą. Pavyko puikiai. Mokiausi galima sakyti saikingai (sekmadienį atsirado net 2 įrašai, tai turbūt aišku, kad mokiausi nedaug). Na, ir man kartais nusišypso sėkmė…

Šiame įraše norėčiau pakalbėti apie pažymius ir jų adekvatumą žinioms. Kuo čia dėta dėstytoja (arba dėstytojas)? Ogi vertina būtent jis.

Šiandien: Laikome mes tą įskaitą. Reikia išspręsti klinikinę situaciją (apibūdinti simptomai, šiek tiek anamnezės, ligonio bendras ištyrimas, kiti svarbūs dalykai). Išspręsti tai reiškia parašyti tyrimų planą, nustatyti diagnozę, pasakyti, su kokiom ligom nesumaišyti bei pasiūlyti gydymą. Na, tokia proto mankštelė vis tik , ne tik aklas kalimas.

Klinikinę situaciją atsiskaitom žodžiu pas vieną iš dėstytojų, kuri vedė seminarus. Taigi atsakinėjam – atsakai beveik idealiai, gauni “puikiai”, kažko nepasakai – 9. Kažko labiau nepasakai – vis tiek 9. Dar labiau neatsakai – vis tiek 9. O visiškai nusišnekėjus, nepasakius diagnozės rašomas 7 ( plius dar buvo pasiūlymas ateiti kitą kartą ir gauti geresnį įvertinimą).

Kodėl aš čia matau problemą?

1. Pažymiai nėra adekvatūs žinioms – visiškai neišmanant dalyko galima gauti įvertinimą, kuris reiškia “pakankamai”. Taigi kyla klausimas, ar pakanka studentui “bendro išsilavinimo”.
2. Lieka nuskriausti tie studentai, kurie atsakinėjo ne taip idealiai, o gavo 9. Kodėl ne 10? Juk kažkas dar prasčiau atsakinėjo ir gavo tuos pačius 9. O gal apskritai nevertėjo mokytis savaitgalį ir pasitenkinti 7 galima sakyti už tai, kad buvo ištrauktas lapelis?
3. Padaroma meškos paslauga ir neišskirstomi studentai pagal gebėjimus. Laimei, tai nėra lemiama įskaita, o tik tarpinis įvertinimas, kuris mažai ką lems. O jei tai būtų lemiamas pažymys Tai kokia prasmė, kad turėsim visi 9-10 neatsižvelgiant į įdėto darbo kiekį, mąstymo sigebėjimus?

Negalime atmesti ir to dalyko, kad vienos klinkinės situacijos išsprendimas neparodo, ar studentas moka visą kursą. Galbūt vienus dalykus suvokė prasčiau, kitus geriau ir t.t. Laimės dalykas… Dar ir laimės dalykas, kokia dėstytoja ir kokios nuotaikos būdama vertins. Bet palikime tai. Turėjom visi vienodas sąlygas – į įskaitą buvo atnešti 9 vienodi vokai, kuriuos išsitraukėm. Privalėjom gerai mokėti visą kursą.

Norėčiau grįžti prie dėstytojos pozicijos. Čia jau jos žodis lemiamas. Kaip jūs vertintumėte dėstytojos poziciją, kuri rašo teigiamą pažymį už gražias akis? Tai gerai ar blogai? Kodėl?

Studentai džiaugasi – visiškai lengvai gauti geri pažymiai, geras kaupiamasis balas. Taigi dėstytoja šiek tiek kilstelėdama studentui pažymį yra “gera”.

Bet ar visi verti to gero kaupiamojo? Juk esame ne būsimi programeriai ar agronomai. Mes esame būsimi gydytojai ir jau studijų metu turėtų mus įpratinti nedaryti klaidų. O yra priešingai – klaidos užglostomos gailesčiu.

Vis tik mano verdiktas yra toks, kad dėstytoja pasielgė netinkamai. Aš pasisakau už kuo didesnį objektyvumą. Jeigu jau studentas “grybauja”, tai reikėų ir parodyti jam. Lygiai taip pat objektyviai vertinti ir geriau atsakinėjačius. O studentams nepatinka tokie dėstytojai…

Idealus dėstytojas privalo suderinti griežtumą, reiklumą, geraširdiškumą ir žinių pateikimo kiekį. Kažkaip man dingsta motyvacija stengtis, kai pažymiai rašomi “iš oro”.

Kokia Jūsų nuomonė? Tai ar šiuo atveju rašymas gero pažymio, neatitinkančio žinių, yra blogai, ar gerai?

Tweet This Post

(ScienceScreenReport nuotrauka)

Žinau, kad mano tinklaraštį skaito nemažai pirmakursių ;). Kaip jum sekasi KMU? Ar dar matot vilties švieselių?  Tikiuosi neišsigandot mokslų, kolių trečią studijų dieną ar kalno kaulų ir draugų iš prozektoriumo ;). O šiaip įrašas ne tik pirmakursiams ;).

Po paskaitų ir laisvu nuo mokslų laiku reikia ne tik miegoti, žiūrėti TV, pliurpti Skype ar valgyti, bet ir užsiimti naudingesne veikla. Kam patinka tas šoks, dainuos, vaidins ir t.t. Yra laisvalaikio ir ne visai laisvalaikio veiklų, kurios naudingos tolimesnei “karjerai”. Apie ką aš?

Šiame įraše norėčiau pakalbėti apie mokslą. Ne, ne knygų kišimą vieną po kitos į jauną galvą, bet apie SMD veiklą. SMD – tai studentų mokslinė draugija. Na, ten mokslas toks labiau popierinis-statistinis, bet juk reikia nuo kažko pradėti.

Kaip SMD veikia?

SMD sudaro moksliniai būreliai (sąrašas čia). Jie vienija viena sritimi besidominčius studentus. Kiekvienas būrelis turi pirmininką iš studentų ir mokslinį vadovą, kažką iš gydytojų ar dėstytojų.

Dar yra SMD valdyba, kurie tvarko būrelių veiklą, organizuoja mokslinę konfernciją kasmet ir daro daug kitų darbų.

Kaip aš galiu dalyvauti SMD veikloje?

Turbūt paprasčiausia yra nueiti į būrelio susirinkimą ir įsirašyti į narius. Rugsėjį ir spalį įvyksta pirmieji būrelio susirinkimai, per kuriuos patogiausia tai padaryti. Visa informacija yra smd.lt skiltyje “Naujienos” ir skelbimų lentoje MLK pirmam aukšte. Taip pat galima parašyti el.laišką būrelio pirmininkui/-ei ir paprašyti priminti, kai bus pirmas susirinkimas.

Turbūt kyla klausimas, ką veikti pirmakursiui klinikinės pakraipos būrelyje… Tikiu, kad kiekvienas vis pamąsto, kokios srites gydytoju norėtų būti. Deja, per pirmus 3 metus tikrosios medicinos teks mažai ragauti. O štai būreliai, pažintis su vyresniais kolegomis yra puiki patirtis. Aišku čia tik mano nuomonė… Bet pati šiek tiek gailiuosi, kad pirmus 3 kursus nelabai į tai dėmesio kreipiau.

Nėra norimo būrelio? Galima įkurti. Tereikia įkalbinti kažką iš gydytojų/dėstytojų būti moksliniu vadovu ir surasti 4 bendraminčius. Žinoma, po to būtina vystyti būrelio veiklą.

Ką galima veikti būrelyje?

Studentai daro ir rašo mokslinius darbelius, o po to dalyvauja mokslinėse konferencijose. Galima tiesiogiai keliauti pas dėstytoją ir sakyti “aš noriu”, bet yra tikimybė, kad išsivarys… O štai atėjus į būrelį jie patys ima ir pasiūlo temas. Beje,  dabartiniai studentai nuo 4 kurso privalės padaryti bent vieną mokslinį darbą iki savo mokslų pabaigos.

O jei nesinoi rašyti mokslinio darbo arba abejojama, belieka dalyvauti būrelio veikloje. Aktyvūs būreliai organizuoja paskaitas, seminarus, klinikinių atvejų pristatymus, praktinius užsiėmimus, budėjimus, akcijas ir t.t. Vienas iš pavyzdžių – tai Neuromokslo būrelio narių surengta Kalėdų šventė vaikams, gulintiems neurologijos skyriuje.

Kiekvieno aktyvumas, idėjos laukiamos. Taigi tai vienas iš būdų realizuoti save. Kad būtų smagu ir įdomu būrelyje nėra vien pirmininko rūpestis. Kiekvienas narys turėtų prisidėti prie veiklos, o ne pasyviai lankyti susirinkimus.

Kokia nauda iš SMD veiklos?

Visų pirma – tai akiračio praplėtimas, kontaktai su bendraminčiais ir dalyko gilesnis suvokimas. Žinoma, ir gerai praleistas laikas. Taip pat udomi mokslinio darbo gebėjimai: litertūros paieška, analizė, darbo organizavimas, statistinių metodų taikymas ir t.t.

Antra, yra toks dalykas kaip motyvacinis pokalbis stojant į rezidentūrą. O paminėjimas, kad aktyviai dalyvauta SMD veikloje – didelis pliusas. Taip pat skaitytos paskaitos, dalyvavimas konferencijose ir t.t. labai pagerina garbių dėdžių ir tetų nuomonę apie kandidato tinkamumą į vieną ar kitą rezidentūrą.

Trečia, kiekvienas padarytas mokslinis darbas, kuris pateko į mokslinę konferenciją, prideda mažytę dalelę balo, kuris skaičiuojamas stojant į rezidentūrą “už SMD veiklą”. Taip pat balų prideda ir parašyti straipsniai į medicininius žurnalus, pirmininkavimas būreliui, veikla SMD valdyboje.

Pagrindinės nuorodos

• SMD puslapis
• Informacija apie susirinkimus ir kitus renginius
• Būrelių sąrašas
• Įvarūs dokumentai: įstatai, nuostatai, senos tezių knygos, papildomų balų sąrašas ir kt.
• VU MF SMD puslapis (niekas netrukdo bendradarbiauti)

Tweet This Post