Studentus Medicus

(craftyanna nuotrauka)

Kai kam pavasaris – tai didžiųjų pasirinkimų laikas. Aš kalbu apie dabartinius šeštakursius ir internus. Jie renkasi rezidentūrą. O gal rezidentūra renkasi juos… Šiandien perskaičiau Dr. A. Šimaičio įrašą apie gydytojų rengimą ir reformą. Paskutiniu laiku daug mąstau apie savo ateitį (ne tik profesinę, aišku, bet čia tik savo profesija dalinuosi). O artimiasias profesinis posūkis būtų rezidentūra. Kol kas mąstau apie rezidentūrą KMUK. Jau naiviai nebesitikiu, kad va ateisiu ir mane visko išmokins… Matau, kas vyksta aplink, bendrauju su rezidentais, todėl nuomonę jau susidariau.

Kaip Dr. Šimaitis ir sako, rezidentūros idėja yra gera. Tai būdas jauną specialistą išmokyti tiek įvairių procedūrų, tiek “įvesti” jį į klinikinį darbą. Turbūt kolegos pritars, kad daugeliui rankos bent šiek tiek drebėjo darant pirmą pjūvį ar leidžiant pirmą injekciją… O kur dar tas sindromas “praktikoje viskas kitaip nei vadovėlyje”. Vis tik reikia kad kas prilaikytų už rankos klaidžiam medicinos kelyje.

O kaip yra realiai? Juk sugrįšime mes pas tuos pačius ne itin malonius gydytojus. Gerai pastebėta, kad kai kurie mato “konkurentą”. O kodėl gi nematyt? Juk medicinos mokslas ganėtinai pasistūmėjo, padidėjo reikalavimai gydytojui: dabar reikia įvaldyti kompiuterį, mokėti bent vieną užsienio kalbą, suspėti su mokslų naujovėm… Dažnai ką mokė anksčiau kaip “medicininę tiesą”, tapo net žalinga pacientui. Taip, KMUK susirinkę visi tie ypatingieji, gabieji gydytojai. Teoriškai taip turėtų būti, bet visad pasitaiko išimčių. O kur dar kitos ligoninės?

Aš nesitikiu, kad per rezidentūros metus ateis ir mane išmokys. Teks pačiai domėtis, lįsti, įkyrėti ir prašytis pasimokyti kokią procedūrą. Lygiai kaip per studijų metus. Dėstytojai pripratę, kad daugelis studentų “slysta”. To paties, matyt, tikisi iš rezidentų ir mažai stengiasi. Žadu apsišarvuoti kantrybe, kritiką priimti ne kaip asmeninį įžeidimą, o draugiškumo parodymą. Kartu labai svarbu turėti ir savo nuomonę, kurią galima būtų argumentuotai apinti. Manau, kad tik tokiu būdu ko nors išmoksiu.

Dėl rezidentūros ilginimo… Hmz, įdomu, kas sutiktų dar 2 metus papildomai kęsti pažeminimus, nesiskaitymą, anspaudėlių “medžiojimą”, kai tavo doc. vadovas ima ir pradingsta neaiškia kryptimi… Taip, turėtų būti, kad rezidentai savarankiškai išrašinėja tyrimus, vaistus ir kt. Bet šiuo metu KMUK galioja tik gydytojų išrašomi laboratorinių tyrimų lapeliai dėl krizės (mano, kad va jei jau rezidentas, tai paskirs nereikalingą tyrimą, nors jis toks pats darbuotojas Klinikų). Taip pat daug lakstymo norint atlikti vieną ar kitą tyrimą… Žodžiu, deklaruojama laisvė, o realiai yra visai kitaip. Manau, kad sunormavus tai, ko reik rezidentui išmokti, įmanoma gerai paruošti gydytoją ir per tuos 4 metus.

Iš kitos pusės, tai gydytojai patys skundžiasi rezidentais, nes jie dar jaučiasi studentais. Kai kurie sėkmingai “slysta” ir toliau. Kai kurie tiesiog sako “man reikia išeiti ar neateiti tą dieną” ir ramiausiai palieka ligonius. Kažkam… Vis tik reikėtų keistis abiems pusėms: tiek patiems rezidentams (manau, kad atsakomybė turi būti skatinama nuo pat studentavimo laikų), tiek rezidentų vadovams, tiek pačiam sunorminimui rezidentūros. Ir gal per kelis metus galėsime konkuruoti su JAV ar Didžiosios Britanijos rezidentūra.

Tweet This Post

(dedde` nuotrauka)

Man liko tik metai su trupučiu, kai reikės tvirtai apsispręsti, ką aš norėsiu veikti ateityje. Tas pats laukia ir mano kolegų kursiokų. Ir tai dar ne viskas. Reikės pasirinkti ne tik rezidentūros sritį, bet ir kur ją atlikti – Lietuvoje, ar kažkur kitur. Vis daugiau šnekama apie važiavimą kažkur kitur, paklausiama – ar neplanuoji ir pan.

Paskutiniu laiku chirurgams labai jau smalsu, kuo būsime užaugę… Tai kas netingi, klausinėja. Jup, merginas laiko šeimos gydytojom, o va vaikinai tai gal ir galėtų chirurgais tapti :D. Nors žinau, kad mano kurse yra ir stiprių būsimų chirurgių ;). Bet aš ne apie tai.

Taigi į sritis šiandien nesigilinsiu, nes dar pačiai reikia labai susivokti… Norėjau pakalbėti apie rezidentūros/darbo privalumus Lietuvoje ir užsienyje. Pasirodė pora straipsnių žiniasklaidoje (“Lietuvos sveikata” ir “Respublika“, kur atkreipiamas dėmesys, jog rezidentai emigruoja, o daugelis bebaigiančių studijas – planuoja tą daryti. Ir tikra tiesa, kad daugelis mąsto apie rezidentūrą ne Lietuvoje. Kodėl? Straipsniuose puikiai įvardytos priežastys: prasta rezidentūros kokybė, miglotos įsidarbinimo galimybės, maža alga (rezidento pajamos – pusė velnio, bet va po to gydytojo alga sumažėja perpus).

Kita problema – medikų perteklius. Vienas urologas pasiteiravo, kiek kurse žmonių – atsakėm, kad apie 250. Vilniuje taip pat bent 100 yra… Tai jo atsakymas buvo “O kur jūs, vaikai, mąstot dirbti? Juk ligoninės uždaromos…” Taip, jis visiškai teisus. Juk darbo rinkoje pradės cirkuliuoti daugybė gydytojų su dešimties ir daugiau metų patirtimi. Aišku, jie nebus tokie mobilūs: jaunimas juk labiau kur kviečia, ten ir važiuoja… Jie lyg pasėtos sėklelės vis bando kur nors įkristi ir išdygti.

Kita problema – tai 2 kursų susitikimas stojant į rezidentūras. Taigi mano kursas bus po tos dvigubos injekcijos. Automatiškai darbus nušvilpti iš panosės ta minia mano bebaigiančiam kursui… Taip, aš mąstau ir ką veiksiu po rezidentūros. Gal net labiau nei apie pačią rezidentūrą, mažą šiltnamiuką… Taigi klausimas, ar ne per daug gydytojų Lietuva pasiruošia.

Po perpublikuotu straipsniu bernardinai.lt radau štai tokį žmogaus, pasivadinusio Tauru, komentarą:

Sutinku. Liūdna. Esu gydytojas, po 2 sav. pradedu darbą JK. Kodėl? Lietuvoje lakstau per kelias ligonines (logistikos išlaidos >15% algos), tačiau vieną iš jų uždaro, kitoje seniai nemoka algų. Kas kaltas? Mano nuomone, supuvusi sistema. Ar realiai kas nors pasikeitė nuo sovietų laikų? Gydytojų Lietuvoje ženkliai per daug, dėl to pacientai įnoringi, nedrausmingi (vis dar mąstoma, kad sveikata turi rūpintis gydytojas, o ne pats), jau nekalbu apie elementarios pagarbos nebuvimą. Taip pat Polišinelio paslaptis, kad pajamas reikia susirinkti iš pacientų ir farmacininkų, kadangi iš ubagiškos algos neišgyvensi. Ar kalta reforma? Taip. Ji turėjo įvykti prieš 15 metų, o ne taip vėlai, kai ligoninės neretai tėra pinigų plovimo mašinos, personalas imituoja darbą (pasidomėkite amžiaus vidurkiu), jauniems specialistams darbo vietų tiesiog nėra. Keista, kad nelabai girdėti apie dar didesnę problemą, įvyksiančią po kelių metų. Kiek man žinoma, medikų studentų kiekis prieš kelerius metus tolydžio ženkliai didėjo. Po 3-5 metų rezidentūrą kasmet baigs ~300 gydytojų. Kur jie dirbs? Mano išsilavinimas valstybei kainavo ~500.000 Lt (12 metų stipendija, porą metų alga, nors ir minimali, išlaidos dėstytojams, internatūros ir rezidentūros vadovams ir pan.). Jei iš Lietuvos išvažiuoja bent 10 gydytojų per metus, kiek prarandama pinigų??? Reziumuoju: sveikatos apsaugos ir švietimo reformos tiesiog per vėlai. Mano nuomone, per švelnios. Deja, tai neišvengiama. O apie patį p. Labanauską – geriau jau patylėtų. Jo “nuopelnai” rezidentų algų kare, gydytojų kvalifikacijos kėlime, gydytojų teismuose pernelyg ženklūs.

Aha, va aš šito labai bijau… Bet vis tiek planuoju likti Lietuvoje. Kodėl? Čia savas krašas, savos tradicijos, kultūra, kalba bambantys žmonės. Ir svarbiausia, čia lieka mano artimieji, draugai. Aš manau, kad savo darbu galiu prisidėti prie bendros gerovės kūrimo. Kaip bus ateityje, tikrai nežinau. Tik žinau, kad užsienyje labiau vertinami jau Lietuvoj karjerą padarę medikai. Galbūt naivu, bet tikiu, kad ir mes vieną dieną sulauksime geresnių laikų, didesnių algų ir daugiau pagarbos.

Gerbiu kiekvieno apsisprendimą, todėl gerbkite ir mano ;).

Tweet This Post