(c) randbild
Jau antra savaitė laimingai dienas leidžiu Pulmonologijos ir alergologijos klinikoje. Kodėl? Pagaliau dirbu kartu su miela rezidente, kuri stengiasi atsakyti, kai paklausi, patarti, pamokyti ir duoti patarimą “išlik Klinikose” tema. Galima sakyti į paskaitas, einu lyg į šventę… Noriu kuo daugiau pamatyti, išmokti, suvokti. Juk knygos yra tik maža dalelė visko, kas telpa žodyje medicina.
Labiausiai man rūpi bendravimas su ligoniais. Vis tik žodis gali ir gydyti, ir įžeisti. O jų turiu visą trivietę palatą. Maniškėje guli moterys. Ciklo pradžioje keletą dienų buvo tuščia. Nuobodžaivau. O dabar kad priguldė ir nė kelioms valandoms nelieka tuščia palata.
Rezidentės juokavo, kad moterys “kaip mirštančios gulbės” gana skausmingai žiūri į savo negalavimus. Taip, jos iš dalies teisios… Vyrai kažkaip kantresni, labiau numoja ranka į ligas, daugiau pozityvaus humoro turi sužinoję prastokas naujienas.
Guli mano palatoj tokia babytė, 84 metų, iš Lietuvos provincijos kaimo, pusiau akla, bet dar visai guvaus proto. Paguldė, nes buvo sunku kvėpuoti, o padarius rentgeno nuotrauką – skystis semia visą plautį. Maždaug taip:
Nutraukė skysčio 1,7 l, po to dar 1,5 l… Kiekvieną punktatą (skystį, kurį išleidžia) tiria su mikroskopu. Nieko įtartino nerado. Pleuroje skystis ne šiaip kaupiasiBet rentgeno nuotrauką, po to žiūrint pleurą* ultragarsu, matėsi sąaugos, mazgai pleuroje. Gydytojams nelabai patiko. Babytę toliau tyrė – padarė kompiuterinę tomogramą (jokio auglio, tik tie mazgai ir kiek padidėję limfmazgiai). Dabar vat visiems tokiems su padidėjusiais limfmazgiais įtaria vėžį… Ok, padarė ir bronchoskopiją, rado užspaustą bronchą, paėmė nuobrūžas ir išplovas ištirti. Hmz, ir ką pasakysit – rastos navikinės ląstelės. Taigi, taip išeina, kad vėžys. Jei plaučių, tai išplitęs į pleurą – taigi IV stadija… O amžius toks, kad reikia labai atsargiai rinkti chemoterapijos vaistus.
Bet tai tik padriki duomenys iš ligos istorijos. O pats žmogus? Man šiurpoka, kai ligoniai sako, kad “man jau laikas mirti|”. Bet iš dalies jie teisus. Ar galima pavargti nuo gyvenimo? Matyt išgynus tie metų, tikrai galima. Ji pasidžiaugė, kad užaugino sūnus. O aš tiesiog nuraminiau ir pasakiau, kad nė vienas nežinom, kuri diena mums skirtoji. Šiek tiek suspaudė širdį man jos tas kaimietiškas nuoširdumas.
O štai, ar verta sakyti žmogui diagnozę? Aišku, kad smalsu žinoti, bet ne visi to nori. Dabar jau nieko kaip ir pakeisti neįmanoma… Tas žinojimas yra pagrįstas tyrimais, kurie ne visad malonūs. O juk galima išgąsdinti babytę su tokia diagnoze… Įdomu, kokį sprendimą priims gydytojai.
Ir vis man iškyla klausimų, kiek sakyti žmogui, kiek nutylėti… O to juk per paskaitas nemoko. Reikia kažkaip pajusti. Kol kas tik daug šypsausi ir stengiuosi maskuoti mintis. Aš juk tik studentė, o visą “juodą darbą” turi atlikti gydytojai.
Bet bendrauti su žmonėm man be galo patinka. Turbūt žaviausia medicinos pusė yra pokalbis. Deja, dažnai gydytojai gydo tik pagal tyrimų rezultatus, kito gydytojo siuntimo išvadas ir pan. Pamiršta šnekėtis… O daro didelę klaidą. Nes šypsena, šiltas žvilgsnis, padrąsinimas daug padeda. Tiesa, klinikose toks tempas, kad vos spėji aplėkti viską. O dar reik kovoti su kitais dėl vietos tyrimui, nepridaryti klaidų ir pan.
O kokia mano skaitytojų nuomonė apie diagnozės pasakymą ir nepasakymą?
Ar gydytojo darbui svarbu bendravimas su ligoniu? Ar užtenka tik tiksliai nustatyt diagnozę, paskirti tinkamą gydymą?
*Pleura – tai jungiamojo audinio maišas, kuris gaubia plaučius. Sudarytas iš 2 lapelių, tarp, kurių yra pleuros ertmė.
