Studentus Medicus

(xadrian nuotrauka)

Po šiokio tokio papolsiavimo per chirurgiją, ėmiausi rimto mokslo. Atėjo tiek bijota, tiek laukta neurologija. Ir man visai patinka. Bijojau labai, kad čia dėstytojai tampo nervus, kad baisiai sunku ir pan. Pasirodo, kad įdomumo daugiau nei sunkumo. Ir tikrai supratau, kuo mane žavėjo neurai pirmam ir antram kurse… (ir dabar tebežavi).

Bet kas nežavi, tai ligoniai. Kaip bebūtų, žmonės turi visam gyvenimui bėdą… Skyriuj daug su insultais, po to išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga, neuritai, neuropatijos ir visokios vardinės ligos. Taip, įdomu, kaip ten viskas pasikeitę, įdomu tirti refleksus, jutimus ir motoriką. Bet man gaila žmonių…

Neurologai irgi įdomūs. Kiekvienas savaip “trenktas” – viena tokia “ledinė ledi”, kuri paskaitas veda be mimikos. Kitas – nepataisomas linksmuolis. Kitas toks “rimtas dėdė”, bet labai apsiskaitęs ir įdomiai pasakoja apie tai, ko tikrai nerašo vadovėlis. Ir jie teisūs, kad atėjom į vieną iš įdomiausių medicinos sričių…

Klinika pasitiko draugiškai ir profesionaliai – kiekvienai grupei “lauknešėlis” su tvarkaraščiais, planais ir įvairia medžiaga + CD su angliškom rimtom knygom ir dar visų paskaitų skaidrės (tiesa, spausdintos). Jaunieji klinikos darbuotojai mokosi darbo ne tik su ligoniais, bet ir su studentais – vis atsiunčia rezidentes studentų pakutenti. Kadangi iki šiol rezidentės pasitaikė tikrai smagios, tai nesiskundžiu…

Ryt koliokviumas. Gal nuomonę ir pakeisiu… Gaila, kad nesiseka atstatinėti savo serotonino kiekio normaliai (t.y. miegoti reikiamą kiekį laiko).

Tweet This Post

(lectroidmarc nuotrauka)

Praeitą savaitę pabaigiau chirurgiją. Pagaliau, nes užkniso šitas ciklas mane. Tiksliau jo pateikimas, informacijos trūkumas, dėstytojų požiūris ir bendra atmosfera. Pati chirurgija kaip mokslas įdomus ir tikrai jame galima daug dalykų nuveikti. Bet tik ne klinika su savo požiūriu į studentą. Nežinau, kas kaltas – gal šios specialybės prestižas (todėl baisiai jau užrietę nosį) ar nenorėjimas konkurencijos. O gal tiesiog per didelė klinika, kad darbas vyktų organizuotai arba tiesiog trūksta normalios vadybos. Modulį sudarė 5 ciklai chirurginio profilio klinikose. Iš tiesų iš jų visų įspūdžiai skirtingi. Taigi apie kiekvieną atskirai:

Abdominalinė ir endokrininė chirurgija. Ilgiausia dalis. Kasdien vis kitas dėstytojas, kurio turėdavau ieškoti (kaip grupės seniūnė) po visą skyrių. Taigi gydytojai nė nenumanydavo, kad turi kokį nors praktinį darbą vest… Po to susiradus gydytoją, jis nurodydavo laiką, kada jau ateis. Būdavo ir tokių, kurių reikėdavo 3 val. laukti. O pasikalbėjimas dažniausiai trukdavo pusvalandį, na daugiausia valandą. Na, nesugebėjo manęs sudominti chirurgai, deja… Užtat į gražius chirurgus akytes su grupiokėm ganėm :). Patiko asistuot per operacijas, bet supratau, kad tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti.

Torakalinė chirurgija. Dalykas galbūt ir įdomus. Tik kad jau studijų tvarka tokia keista: užrašyta, kad dėstyt turi skyriaus vadovė, bet dėstė visi kas tik netingi. O vienus darbus dėstytojas vedė iš karto 2 grupėms vienu metu – dar ir ketvirtakursiams be mano grupės. Norėjosi pamatyt torakoskopiją tarkim… Bet net nedrįsau prašytis.

Urologija. Jei ne toks pasikėlęs dėstytojas, tai tikrai įdomus dalykas būtų. Patiko, kad efektyviai laiką išnaudodavom – ir operacijų bei procedūrų matėm, ir teoriją aptardavom (tiesa, šiuo atveju būdavo šioks toks šaipymosi iš mūsų seansas). Bet man apskritai patiko šitas dalykas ;).

Veido ir žandikaulių chirurgija. Dėstė jaunas rezidentas. Daug parodė, daug papasakojo, nepersidirbom. Aišku labai ir neįsigilinom… Bet šiaip smagu eit be baimės, kad šaipysis, kokie kvaili ir pan.

Kardiochirurgija. 10 balų šitam ciklui. Pirma, kad daugelis gydytojų tikrai nuoširdžiai vesdavo darbus. Antra, jie “nedurnindavo”, o paaiškindavo. Be to temos įdomios, neatsibosdavo skaityt (kur čia širdis palyginti su kokiu hemarojum). Be to buvo galimybė pamatyt kardiochirurginę operaciją – tiesiog super. Taigi iš arti mačiau plakančią širdį… Po to kaip ją stabdė, jungė dirbtinę kraujotaką… O kur dar ta visa įranga. Paliko didelį įspūdį.

Juokingiausia, kad 9 kreditų egzaminui ruošiausi trumpiausiai… Juk tik testukus reikėjo išsispręsti ir tiek. Kažin, kaip ten būtų buvę, jei atvirus klausimus būtų reikėję rašyti… Taigi, esu labai laiminga, kad baigiau patį neįdomiausią ciklą šiais metais (tiesa, dar traumatologijos nelaukiu ir LOR).

Tweet This Post

Šiandien suspėjau susitikti su grupele moksleivių iš BioSa (moksleiviai, kurie domisi biologija). Pašnekėjom apie studijas. Po to pristačiau klinikinę situaciją. Skaidrėmis dalinuosi, gal bus įdomu ;).

Naudinga: Apie medicinos studijas  KMU iš esmės

Tweet This Post

Kaip pirmininkei privalu organizuoti hematologijos būrelio susirinkimus. Smagu, kad turiu visišką laisvę jų planavime… Šiandien skaičiau pirmajame susirinkime neperskaitytą pranešimą, mini įvadėlį į hematologiją. Kaip visad skaidrėmis dalinuosi:

Tweet This Post

(iš nj.com)

Prisimenate “Ligoninės priimamąjį“? Na, aš su juo augau, maniau matanti realų gydytojų darbą, kuris mane be gal0 žavėjo. Prisimenu, kad tie vakarai, kai rodydavo šį filmą tapdavo ypatingi – nereikėdavo anksti eiti miegoti, o ir buvo galima įsijausti į kiekvieną diagnozę ar atvejį :). Na, kai stojau į mediciną, tai žinojau, kad ne taip lengva ataivinti žmogų, kaip matydavau ekrane ir kad dažnai “stebuklų” nebūna…

Kodėl aš prisiminiau šitą filmą? Noriu pakalbėti apie priėmimo skyrių, tą mistišką vietą, kur tiek daug nutinka… Kaip tik šiandien per budėjimą aplankiau šią vietą. Klinikų priėmimo skyrius labai modernus, šiuolaikiškas, labai primena tą iš filmo. Tik kad gydytojai kiek kitokie… Pavargę, kiek piktoki ir nenugrimuoti lyg aktoriai.

Veiksmo yra visokio… Nuo babyčių, atvežtų greitosios, nes joms kazkas bloga iki partrenktų automobilų žmogelių… Nuo praskeltų pakaušių iki 3 balų komos ligonio, kurį gaivinti sulekia visas personalas…  Buvo keletą akimirkų ramu… O po to kai privežė, nebeužteko gydytojų.

Taigi su rezidentu susiuvom galvą kažkokiam nelaimėliui…  Tas sunkusis ligonis komoj buvo intubuotas, atgaivintas ir išvežtas į reanimaciją… O dar kur visi kiti… Ir tai tik trumpas poros valandėlių tarpas.  Hmz, gal vis tik filme ne taip daug melavo…

Iš tokių smagesnių dalykų – terminas “šnapsinis kraujas”. Tai tyrimas imamas nustatyti alkoholio kiekį kraujyje… :).

Tweet This Post

(jonathanb1989 nuotrauka)

Tai va, laukėt laukėt naujų įrašų ir sulaukėt ;). O proga tikrai ne eilinė – rimtai sudalyvavau operacijoje. Per chirurgijos ciklą yra privaloma asistuoti. Ką tai reiškia? Na, galimybė prisidėti prie operacijos. Paprastai būna vienas chirurgas ir kitas jam asistuojantis (dažniausia rezidentas). Na, o operuojant skydliaukę, pasitelkiama ir trečia pora rankų – studentas ar studentė.

Šiaip chirurgija nėra mano sritis, bet laukiau, kada galėsiu asistuoti. Iš tiesų stovėti ir žiopsoti nėr taip jau įdomu… O va kai stovi naudingai, tai daug geriau. O dar visas tas pasiruošimas, apsirengimas – pasijaučiau kaip tikra chirurgė :).

Taigi ką teko daryti? Kai chirurgas padaro pjūvį, į žaizdą dedami skėtikliai. Tai ir buvo mano pareiga juos laikyti. Na, drbas ne iš lengvųjų… Vis tik išstovėti reik valanandą ir dar šiek tiek. Po operacijos padėjau sutvarkyti žaizdą, užsiūti. Vis tik nuomonės nepakeičiau – visi tie pjaustymai ne man…

Kaip jau minėjau, buvo operuojama skydliaukė. Ją galima šalinti visą arba dalį. Šiuo atveju šalino tik kairiąją skiltį. Operuoti reikia, kai ji padidėja, kai susidaro “mazgų” (o tai gali būti vėžys). Taigi šiuo atveju turėjome du mazgus. Tik pašalinta skydliaukės skiltis buvo išnešta ištirti mikroskopu – vėžys ar ne vėžys. Tai ir laukėm skambučio su “nuosprendžiu”… Šaunu, kad buvo ne vėžys :).

Pati operacija labai kruopšti – reikia labai atsargiai viską daryti, nes aplink ir nervas, kuris įnervuoja balso stygas, ir kraujagyslėm išraizgyta viskas. Kiekvieną kraujagyslę reikia perrišti, kad tik neprasidėtų kraujavimas. O vietos kakle tikrai nėra daug visokiems manevrams ;).

Būtinai eisiu dar paasistuoti ;). Gal jau su kitu chirurgu. Tieasa, kiekvienas turi savo stilių ir metodus bei darbų eiliškumą. Net nustebau, kad tą pačią operaciją galima atlitki skirtingai.

Tweet This Post

© Evaldo Butkevičiaus nuotr.

Prieš keletą savaičių iš vieno savo dėstytojo išgirdau frazę, kad visame pasaulyje žmonės miršta nuo ligos, o Lietuvoje – nužudo gydytojai. Kaip tai suprasti? Tiesiog žmonės linkę kaltę suversti gydytojams. Dažnai nė nevertai.  Tada nė nesusimąsčiau, kad ši frazė labai greitai pasitvirtins.

Turbūt visi skaitė apie pirmąją kiaulių gripo auką, paauglį ir dėl jo mirties atlikto auditą bei kaltinimus KMUK gydytojoms. Skaičiau ir netikėjau savo akimis… Vaiko mirtis yra be galo skaudus dalykas. Suprantu tėvų liūdesį ir skausmą. Bet tai ne pagrindas būtinai surasti kažką kaltą ir nubausti. Ar rezidentę, ar skyriaus vadovę…

Žiniasklaida tik ir trina rankomis – naujas skandalas, nauja tema antraštėms. O čia dar noriai visas detales pasakojantys artimieji. Kodėl iš mirties reikia daryti tokį šou? Nežinau…Ar tikrai gydžiusios dvi patyrusios gydytojos ir rezidentė nusipelno tokio maišymo su purvais? Taip, buvo atliktas auditas. Po to kitas auditas… Bet juk buvo skaitoma tik ligos istorija, kurią interpretuoti galima visaip.

Įdomu, ar būtų toks didelis susidomėjimas šia istorija, jei būtų kaltinamos paprastos gydytojos iš kokio Lietuvos provincijos miesto? Turbūt ne… O čia įpainiota dar ir Klinikų vadovo žmona. Och, kaip paranku “įgelti”. Ir kiekviename straipsnyje paminima, nors ir iš pavardės akivaizdu. Bet ar kas pasidomi, kad ši gydytoja tapo skyriaus vadove, kiek darbų atlikusi, kaip vertinama. Kiek susidūriau, ji yra puiki ir žmogiška dėstytoja bei specialistė, kuri nuoširdžiai stengiasi išmokyti studentus ne tik teorijos, bet ir praktikos. Tai savo laiko negailinti paaiškinti, parodyti visus subtilumus dėstytoja. Ir visiškai nepasipūtusi dėl savo vyro užimamų pareigų.

Manyčiau, kad žurnalistams reikėtų pasigilinti į tai, kas yra sepsis, mirštamumo nuo sepsio procentą. Tik tada šnekėti, ar gydymas buvo geras, ar ne. Visi tyrimai rodė, kad tam berniukui – bakterinė plaučių infekcija. O bakterinė infekcija gydoma antibiotikais. Toks gydymas buvo ir paskirtas. Išsivysčius bakterinei infekcijai, antivirusiniai vaistai kaip ir neefektyvūs. Tai kam kaltinti gydytojas, kurios paskyrė tinkamą gydymą? Būna žaibinių infekcijų ir sunkaus sepsio formų. Taip greičiausiai ir nutiko šiuo atveju.

Net ir dabartinė medicina būna bejėgė prieš šią organizmo reakciją. Trečiadienį “Kauno dienoje” išspausdintas Vaikų ligų klinikos vadovo doc. R. Kėvalo interviu. Jo mintys visiškai sutampa su manosiomis. Taigi visi šie kaltinimai yra labiau žiniasklaidos kurstymas ir tiesiog bandymas viską pritempti iki įstatymo laikymosi. Tik žmonės būna laimingi, jei randa “kaltus” net ten, kur jų nėra.

Tweet This Post

(exvertebrate nuotrauka)

Prieš porą metų, kai buvau žalia antrakursė-idealistė parašiau įrašą apie savo studijas “kodėl verta ir neverta stoti į mediciną? [pikti pamąstymai]“. Praėjo nemažai laiko, todėl turbūt nereikia stebėtis, kad nuomonė gali keistis. Dabar galvoju, kiek viskas pasikeitė. O gal pasikeičiau aš…

Sėdžiu aš paskaitose, keliauju į seminarus… Vieni kokybiškesni, kiti tik “užsidėti pliusą”. Vieni gydytojai palatoje sutinka su šypsena, kiti į kalbas nesileidžia. Bet mokytis kažkaip reikia.

Paskaitos

Šią savaitę pradėjau ciklą Vaikų ligų klinikoje. Taip taip, toje, kurios dėstytojai išdrįso kritikuoti studentus. Dėstytojai tikrai profesionalūs. Ir klinikos tvarka kol kas visai patinka – pirmiausia praveda paskaitas, o po to jau keliausime į seminarus. Aišku, atsėdėti 7 valandas ir klausyti nėra lengva. Bet ką jau padarysi…Žiūrėsime, kas bus, kai seminarai prasidės.

Kitose klinikose, skaito paskaitas išmėtytai, be sistemos – per darbus detaliai išsinagrinėji temą, o po kelių dienų paskaita būna iš tos temos. Ir dėstytojas skaito lygiai tą patį, ką parašė vadovėlyje. Kokia iš to nauda?  Tada ir nėra studentams motyvacijos eiti į paskaitas…

Mano patarimas. Manau, kad teoriją galim pasiskaityt ir vadovėlyje. Juk iš anksto žinome paskaitų planą. Galbūt verčiau pristatyti įdomesnį klinikinį atvejį, parodyti vaizdinės medžiagos. Jau pykina, kai skaidrės būna copy-paste dėstytojo konspektai. Aišku vaizdinė medžiaga seminarams… Bet ir ten išeina dažniausiai teorijos aptarimas tik.

Dėstytojai

Hmz, kažkaip atėjus į 5 kursą dėstytojai pradėjo į mus žiūrėti kaip į žmones. Bent kol kas :). Aišku negalima spręsti iš vieno ciklo plius kito ciklo kelių dienų. Bent jau dėstytojai laiku ateina arba pasako prieš tai, kad vėluosiu ir paprašo palaukti…  Tiesa, kartais užmiršta į paskaitą atkeliauti ;))). Bet ten daugiau organizacijos klausimas buvo…

Dėl dėstymo kokybės? Vėl gi, vieni šneka migdančiai ir nuobodžiai, kiti moka sudominti. Čia manau, kad yra tiesiog žmogaus problema. Kad ir koks doc. ar prof. būtum, oratorijos menas yra įgimtas arba išugdomas sunkiu darbu.

Labiausai stebina daugelio dėstytojų nenoras dalintis informacija. Skaidrėmis ar kita padaloma informacija yra slepiama. Tiesa, jokios naudos iš jų, jei vadovėlyje viskas tas pats pateikiama, o paskaitas veda iš copy paste į PowerPoint varianto. Bet vis tik galima dag efektyviau pateikti informaciją, kai skaidrėse galima tik pasižymėti tam tikrus teiginius, nereikia visko perrašinėti. Kita medalio pusė – daugelis studentų neina į paskaitas, jei turi skaidres iš anksto.

Dar vienas dalykas nuvylė vaikų ligų klinikoje ir kitose klinikose. Dėstytojai retai kada pasiūlo alternatyvų informacijos šaltinį nei jų parašytas vadovėlis ar paskaitos. Pediatrai ten net uždraudė iš kitur mokytis nei iš paskaitų. Anot jų, kitur daug nesąmonių prirašyta. Gerai, bet tada galima rekomenduoti šaltinius, kur patikima informacija. Taip nėra ugdomas studentų kritiškumasVėl patingi pasistengti…

Seminarai ir praktika

Vis tik man trūksta praktikos. Koks tikslas sėdėti ir pasakoti tai, kas yra vadovėlyje? Verčiau panagrinėti kokį klinikinį atvejį ar ligonį įdomesnį parodyti. Bet daugelis nė nesivargina pasidomėti, kas klinikoje darosi. Tiesa, buvo viena jaunutė akušerijos dėstytoja, kuri apklausas vykdė “turi tokią ligonę, jai yra tas – apie ką galvotum, kokių tyrimų reikia ir kokį gydymą skirtum”. Dar docentas, kuris per tas 4 dienas parodė tiek daug, ko kitiems nepavyko pamatyti per 3 akušerijos savaites.

Bendravimui su palatos gydytojais skyriau atskirtą įrašą… Laimės dalykas pas ką pateksi. Bet KMU yra viena taisyklė, kurią privalo žinoti kiekvienas studentas: Jei nori ką nors pamatyti/išmokti – būk švelniai įkyrus, prašyk kad parodytų, vis primink apie save. Tiesa, reikia žinoti, ką reikėtų pamatyt… Žodžiu, be didžiulės iniciatyvos nieko nebus ;).

Ateities perspektyvos

Aš vis dar optimistė :). Tikiu, kad įstosiu į rezidentūrą, tikiu, kad dirbsiu mėgstamą darbą. Pradėjus klinikinius dalykus supratau, kad man patiks mano būsimas darbas. Tiesa, norėčiau daugiau praktiko. Džiugu, kad daugelis dėstytojų sako, kad jei atkeliaujama po paskaitų padirbėti į kliniką, tai niekas neišvaro. Bet iš kur to laiko atrasti…

Manau, kad mėgstamas darbas užgniauš bet kokias abejones… Tiesiog mokausi ir mėgaujuosi ;). Kiek piktina rezidentų diskrimanicija, kurią matau skyriuose, kai kurių gydytojų begalinis nosies užrietimas ir “klanų” sistema – gydytojai savo vaikus kiša į tam tikras pareigas.

Išvados

KMU studijos vyksta tokiu principu – niekas tau nededa į galvą žinių. Reikia aktyviai reikalauti jų. Galiu palyginti tik su Karolio universitetu, kur mokiausi kelis mėnesius. Vis tik ten girdėti dalykai galvoje išliko net iki dabar… Ten dėstytojai draugiškesni, skatina mokytis ne tik privalomus dalykus, daugiau pateikia praktinių pavyzdžių net mokydami ikiklinikinius dalykus. Čia tik retas kuris dėstytojas yra motyvuotas kažko išmokyti. Bet sąlygos tokios, kokios yra ir reikia jomis išgyventi. Vis tik iniciatyvius studentus gydytojai myli ir įvertina ;).

Tweet This Post

Vakar prie Soboro vyko renginys skambiu pavadinimu “Medicinos diena”. Viską organizavo studentų grupelė, galima sakyti vos ne viena šeštakursė. Idėja puiki – renginys apie mediciną, medicinines organizacijas, ligų prevenciją be moralizavimo.

Iš pradžių žiūrėjau gana skeptiškai į viską. Organizatoriai normaliai viską organizuoti pradėjo tik nuo rugsėjo pradžios. Maniau, kad kartosis istorija su “Kauno naktimis“. Buvau dalyvė – su Onkologijos būreliu parengėm stendų, turėjom lankstinukų apie vėžių prevenciją. Mūsų vidinė organizacija šiek tiek byrėjo… Na, ne esmė – buvom 4 atstovės būrelio ;). Štai mūsų kuklus stendukas:

Kas dar buvo? Turb8t daugiausia susidomėjimo sulaukė Greitosios medicinos pagalbos ir Karo medikų pirmosios pagalbos kursai. Karo medikai dar ir tokius mini šou darydavo – suteikdavo pirmą pagalbą neva sužeistiesiems. Tikrai įdomu, o ir žmonėms buvo paaiškinta, kaip daryti ir ko nedaryti.

Dar dalyvavo LiMSA, kurie dar “Žaislų ligoninę”. Nežinau, ar jiems pavyko… Studentų mačiau buvo daug, o pacientų mažokai ;). Kardiologai matavo kraujospūdį, endokrinologai pasakojo apie cukrinį diabetą, radiologai reklamavo tyrimus, nefrologai agitavo už organų donorystę. Caritas bandė surinkti aukų. Manau, kad šventė pavyko.

Gal kas dalyvavot? Kokie įspūdžiai?

Šis įrašas taip pat publikuojamas ir kaunoblogas.lt

Tweet This Post

(Karla. nuotrauka)

… ir labai džiaugiuosi. Ne, dalykas man patiko. Labai įdomu, ypač onkoginekologija, hormonų pokyčiai. Bet skyriuje kaip niekad jaučiausi nulis.

Kai prasilenki su palatos gydytoja ir į “labas rytas” atsakas būna kvaila šypsenėlė. Tiesiog norėtųsi kolegiško bendravimo (kai kurie gydytojai tokie ir yra, bet mažuma).

Kai operacijos metu gydytojas net pamiršta, kad stovi studentai, kuriems galbūt reikėtų kažką paaiškinti, parodyti. Tiesiog esam trukdžiai jų darbui ir tiek.

Kai dėstytoja ateina ir mus laiko kvaileliais, kuriems negalima turėti savo nuomonės.

Kai dėstytojas elgiasi kaip su vaikais. Ir laiko save viršesniu, nuo kurio studentai visiškai priklauso.

Bet yra ir puikių dėstytojų. Gaila, bet jų padrąsinančios šypsenos neatsveria to abejingumo, nereikalingumo jausmo. Užjaučiu rezidentus, kurie matosi, kad yra ujami. Ir džiaugiuosi, kad pirmadienį jau iš ten išnyksiu.

Nežinau, ar grįšiu… (nebent ciklas rezidentūros koks bus arba savo nelaimei išsitrauksiu šitą kliniką per praktikinį egzaminą.

Tweet This Post