Studentus Medicus

(exvertebrate nuotrauka)

Prieš porą metų, kai buvau žalia antrakursė-idealistė parašiau įrašą apie savo studijas “kodėl verta ir neverta stoti į mediciną? [pikti pamąstymai]“. Praėjo nemažai laiko, todėl turbūt nereikia stebėtis, kad nuomonė gali keistis. Dabar galvoju, kiek viskas pasikeitė. O gal pasikeičiau aš…

Sėdžiu aš paskaitose, keliauju į seminarus… Vieni kokybiškesni, kiti tik “užsidėti pliusą”. Vieni gydytojai palatoje sutinka su šypsena, kiti į kalbas nesileidžia. Bet mokytis kažkaip reikia.

Paskaitos

Šią savaitę pradėjau ciklą Vaikų ligų klinikoje. Taip taip, toje, kurios dėstytojai išdrįso kritikuoti studentus. Dėstytojai tikrai profesionalūs. Ir klinikos tvarka kol kas visai patinka – pirmiausia praveda paskaitas, o po to jau keliausime į seminarus. Aišku, atsėdėti 7 valandas ir klausyti nėra lengva. Bet ką jau padarysi…Žiūrėsime, kas bus, kai seminarai prasidės.

Kitose klinikose, skaito paskaitas išmėtytai, be sistemos – per darbus detaliai išsinagrinėji temą, o po kelių dienų paskaita būna iš tos temos. Ir dėstytojas skaito lygiai tą patį, ką parašė vadovėlyje. Kokia iš to nauda?  Tada ir nėra studentams motyvacijos eiti į paskaitas…

Mano patarimas. Manau, kad teoriją galim pasiskaityt ir vadovėlyje. Juk iš anksto žinome paskaitų planą. Galbūt verčiau pristatyti įdomesnį klinikinį atvejį, parodyti vaizdinės medžiagos. Jau pykina, kai skaidrės būna copy-paste dėstytojo konspektai. Aišku vaizdinė medžiaga seminarams… Bet ir ten išeina dažniausiai teorijos aptarimas tik.

Dėstytojai

Hmz, kažkaip atėjus į 5 kursą dėstytojai pradėjo į mus žiūrėti kaip į žmones. Bent kol kas :). Aišku negalima spręsti iš vieno ciklo plius kito ciklo kelių dienų. Bent jau dėstytojai laiku ateina arba pasako prieš tai, kad vėluosiu ir paprašo palaukti…  Tiesa, kartais užmiršta į paskaitą atkeliauti ;))). Bet ten daugiau organizacijos klausimas buvo…

Dėl dėstymo kokybės? Vėl gi, vieni šneka migdančiai ir nuobodžiai, kiti moka sudominti. Čia manau, kad yra tiesiog žmogaus problema. Kad ir koks doc. ar prof. būtum, oratorijos menas yra įgimtas arba išugdomas sunkiu darbu.

Labiausai stebina daugelio dėstytojų nenoras dalintis informacija. Skaidrėmis ar kita padaloma informacija yra slepiama. Tiesa, jokios naudos iš jų, jei vadovėlyje viskas tas pats pateikiama, o paskaitas veda iš copy paste į PowerPoint varianto. Bet vis tik galima dag efektyviau pateikti informaciją, kai skaidrėse galima tik pasižymėti tam tikrus teiginius, nereikia visko perrašinėti. Kita medalio pusė – daugelis studentų neina į paskaitas, jei turi skaidres iš anksto.

Dar vienas dalykas nuvylė vaikų ligų klinikoje ir kitose klinikose. Dėstytojai retai kada pasiūlo alternatyvų informacijos šaltinį nei jų parašytas vadovėlis ar paskaitos. Pediatrai ten net uždraudė iš kitur mokytis nei iš paskaitų. Anot jų, kitur daug nesąmonių prirašyta. Gerai, bet tada galima rekomenduoti šaltinius, kur patikima informacija. Taip nėra ugdomas studentų kritiškumasVėl patingi pasistengti…

Seminarai ir praktika

Vis tik man trūksta praktikos. Koks tikslas sėdėti ir pasakoti tai, kas yra vadovėlyje? Verčiau panagrinėti kokį klinikinį atvejį ar ligonį įdomesnį parodyti. Bet daugelis nė nesivargina pasidomėti, kas klinikoje darosi. Tiesa, buvo viena jaunutė akušerijos dėstytoja, kuri apklausas vykdė “turi tokią ligonę, jai yra tas – apie ką galvotum, kokių tyrimų reikia ir kokį gydymą skirtum”. Dar docentas, kuris per tas 4 dienas parodė tiek daug, ko kitiems nepavyko pamatyti per 3 akušerijos savaites.

Bendravimui su palatos gydytojais skyriau atskirtą įrašą… Laimės dalykas pas ką pateksi. Bet KMU yra viena taisyklė, kurią privalo žinoti kiekvienas studentas: Jei nori ką nors pamatyti/išmokti – būk švelniai įkyrus, prašyk kad parodytų, vis primink apie save. Tiesa, reikia žinoti, ką reikėtų pamatyt… Žodžiu, be didžiulės iniciatyvos nieko nebus ;).

Ateities perspektyvos

Aš vis dar optimistė :). Tikiu, kad įstosiu į rezidentūrą, tikiu, kad dirbsiu mėgstamą darbą. Pradėjus klinikinius dalykus supratau, kad man patiks mano būsimas darbas. Tiesa, norėčiau daugiau praktiko. Džiugu, kad daugelis dėstytojų sako, kad jei atkeliaujama po paskaitų padirbėti į kliniką, tai niekas neišvaro. Bet iš kur to laiko atrasti…

Manau, kad mėgstamas darbas užgniauš bet kokias abejones… Tiesiog mokausi ir mėgaujuosi ;). Kiek piktina rezidentų diskrimanicija, kurią matau skyriuose, kai kurių gydytojų begalinis nosies užrietimas ir “klanų” sistema – gydytojai savo vaikus kiša į tam tikras pareigas.

Išvados

KMU studijos vyksta tokiu principu – niekas tau nededa į galvą žinių. Reikia aktyviai reikalauti jų. Galiu palyginti tik su Karolio universitetu, kur mokiausi kelis mėnesius. Vis tik ten girdėti dalykai galvoje išliko net iki dabar… Ten dėstytojai draugiškesni, skatina mokytis ne tik privalomus dalykus, daugiau pateikia praktinių pavyzdžių net mokydami ikiklinikinius dalykus. Čia tik retas kuris dėstytojas yra motyvuotas kažko išmokyti. Bet sąlygos tokios, kokios yra ir reikia jomis išgyventi. Vis tik iniciatyvius studentus gydytojai myli ir įvertina ;).

Tweet This Post

įvertinimas, kritika, Medicina, studijos 1 comment

KMU laikraštyje “Ave vita” prieš porą savaičių pasirodė šis straispnis. Trumpai – Vaikų ligų klinika piktinasi šiuolaikiniais studentais, jų pasirengimo stygiumi, elgesiu, motyvacijos stoka ir t.t. Reikia pažymėti, kad Vaikų ligos būna 6 kurse. Kaip studentė norėčiau pakomentuoti kai kurias straipsnio mintis. Ar viskas yra taip blogai?

„Neabsoliutinu. Tikrai yra puikių studentų, bet, kaip sakoma, šaukštas deguto – statinę medaus pagadina, – kalbėjo profesorė. – Diskutuojama apie mokamą moks­lą. Bet juk bent kažkokia atranka turi būti. Dauguma šiandienos studentų neturi motyvacijos, nėra paprasčiausios pagarbos dėstytojui.“

Pritariu – manau, kad motyvacinis pokalbis išgelbėtų situaciją. Vis tik tai prestižinė specialybė, kuri reikalauja ne tik gerų žinių, bet ir moralės, bendravimo įgūdžių. Deja, medicinos mokosi ir ne visai kultūringi individai, kurie šokdina kursiokus ir dėstytojus pagal savo dūdelę. Štai tokie ir gadina dažniausiai bendrą įvaizdį.

“Studentams trūksta klinikinių įgūdžių, klinikinio mąstymo. Šeštakursiai bijo prieiti prie paciento, nors jie jau be 5 minučių diplomuoti gydytojai ir turės savarankiškai dirbti internatūroje – į šeštąjį kursą jie atėjo neparengti būsimam darbui, – apibendrino doc. Jonas Bojarskas. – Nežinau, kur problema: reikalavimai ne tokie, kokie turėtų būti? Gal grupės per didelės ir dėstytojai nesugeba visų tinkamai privesti prie ligonio? O gal tai studentų nenoras būti su ligoniu?“

Tą aš irgi pastebėjau. Labai trūksta ir man klinikinių įgūdžių. Bet nereikia visko versti ant studentų. Tiesiog nėra kas pamoko. Dėstytojai-gydytojai amžinai užsiėmę, geriausiu atveju ištaikoma valandėlė teorinei praktikos darbų daliai aptarti. Arba net ir tos nebūna, jei negaudai gydytojo už skvernų ir įkyrokai neprašai skirti laiko. Nė vienas dėstytojas taip ir neparodė kaip viską taisyklingai atlikti… Praktikinė įskaitos dalis laikoma iš tyrimų lapelių arba fiktyviai surašant pažymius pagal simpatijas. Tik kardiologė liepė atlikti širdies auskultaciją.

„Tai reiškiniai, kurie tapo matomi 6 kurse. Gal šiek tiek per vėlu? Gal reikėtų pergalvoti būsimų medikų atranką į Universitetą? Juk esame prestižinis Universitetas, suteikiantis jaunam žmogui galimybę įsigyti visame pasaulyje prestižinę mediko specialybę. Norinčių patekti į KMU visuomet yra daugiau nei tikimasi ir reikia. Gal kažką darome ne taip, jei pas mus patenka žmonės, besirūpinantys tik diplomo gavimu? – kalbėjo doc. J. Bojarskas. – Jei pradėsime teikti diplomus žmonėms, kurių profesionalumas, žinios ir gyvensena neatitinka mūsų Universiteto ir jo pedagogų nuostatų bei siekių – tai greitai pajus ne tik Lietuvos gyventojai. Kol kas KMU ir jo diplomas ypač vertinamas pasaulyje. Turime siekti, kad taip ir liktų. Netekti autoriteto – gana lengva, užsitarnauti – sunku.“

Pritariu šitiems žodžiams. Reikia griežtesnės atrankos, kad į KMU mediciną ir odontologiją sustotų tik su motyvacija ir visapusiškai išsilavinusieji abiturientai. Prestižiniai universitetai visam pasaulyje organizuoja motyvacinius pokalbius, stojamuosius egzaminus. Taigi, kodėl KMU nesiekti profesionalumo?

„Pritariu, kad mūsų studentams trūksta motyvacijos. Šiandien pagrindinis studentų tikslas – kaip nors „išplaukti“, – sakė doc. Sigitas Rinkevičius iš Vaikų chirurgijos klinikos. – Kodėl taip yra? Gal todėl, kad studentai nežino, kuo bus, todėl nežino ir kuo domėtis?“

„Studentai labai pasitiki savimi, kodėl – nelabai aišku… Puikiai žino savo teises, bet apie pareigas – gal net nenori būt girdėję… Tenka pripažinti – problema išties yra“, – sakė doc. S. Rinkevičius.

Kai kurių kursiokų tikrai toks tikslas – kaip nors prastumti tuos 6 metus… Bet tikrai ne visų. Yra su kuo konkuruoti, iš ko pavyzdį imti ir net dabar matau, kad bus tikrai daug pasieksiančių kolegų. Bet vis tik lieka tokių, kuriems nerūpės žmogus, tik jo pinigai.

„Visais laikais buvo ir gerų, ir blogų studentų – matyt, tai neišvengiama. Dėmesį atkreipia atsakomybės ir kultūros nebuvimas. Žmogus, pasirinkdamas mediko specialybę, žino, kad tai yra ne eilinė specialybė. Ir nuo pat pirmo kurso tai reikėtų puoselėti. Čia buvo minėtas pagarbos nebuvimas. Stebina triukšmas, nepasitenkinimas viskuo ir aplinka, tyčiojimasis, juokas ne vietoje ir ne laiku – nuteikia keistai. Visi įpratę žiūrėti į aplinką: kas ką kaip daro, bet į save – dažniausiai ne. Žinoma, tai būdinga ne vien studentams. Kai pradedi apie tai kalbėti su studentais, jie sako: „Ir gydytojai taip daro“. Bet kas tie studentams autoritetingi gydytojai? Tokie patys ką tik buvę studentai, – kalbėjo dr. Birutė Pundzienė ir domėjosi, ar šiais laikais programoje yra etikos kursas bei ką studentai ten išgirsta. – Kaip iki 6 kurso ateina studentas, nežinantis kraujo sudėties, kuo jis matuojamas? Pritariu kolegoms: 6 kurse išmesti ar neįvertinti – neišeina.

Man labai liūdna, kad yra tokių, kurie nusveria tikrai besistengiančius, nuoširdžiai siekiančius studentus. O kultūros nebuvimas ir mane erzina… Bet kažkaip dar iki kritinio lygio nenusiritom.

Doc. Jolanta Kudzytė sakė, kad jai labai liūdna dėl pastaruoju metu susiformavusių ar besiformuojančių dėstytojų ir studentų santykių, dėl studentų požiūrio į dėstytojus.

„Atėjus egzamino dienai, reikia prašyti kolegų vyrų padėti susodinti 6 kurso studentus, kuriems būdingas masinis nusirašinėjimas. Gal kada ir KMUK apsaugą teks kviesti į pagalbą… Rytoj jie bus gydytojai, o atėjus egzamino dienai – sunkiai tvarkoma masė, neklausanti, kaip reikia ateiti į egzaminą ir kaip atrodyti, kur sėsti, ką su savimi turėti. Bet koks dėstytojo reikalavimas persėsti, pereiti, kitur padėti asmeninius daiktus yra palydimas komentarais apie KGB metodus, fašizmą ir pan. Nepamenu, kad anksčiau studentas būtų leidęs sau pasakyti dėstytojui, kad jis yra fašistas ar teroristas, jei liepia studentui egzamino metu sėdėti pirmoje eilėje, nusirengti striukę, nusiimti kepurę, neturėti su savimi rankinės, – sakė doc. J. Kudzytė. – Tai studentai, kurie eina piketuoti, kalba apie mokslo ir mokymo kokybę, bendravimą bei demokratiją.“

Na, gražiai gražu… Kažkaip mano kursas ateinam pasipuošę į egzaminą, susėdam tvarkivngai ir tik retkarčiais pastabų gauname, kad kas nors ne taip. Tikiuosi iki 6 kurso nesužvėrėsim taip.

Docentės teigimu liūdna, kai iš 10 studentų mokosi 3–4, kitiems – reikalingas tik diplomas.

Kiekvienoje grupėje vis kitaip. Yra grupių, kuri visi mokosi, yra grupių, kur vos keletas kažką supranta, o kiti nusirašinėja. Straipsnyje taip pat buvo užsiminta apie besaikį nusirašinėjimą. Šią problemą jau anksčiau aptarinėjau…

„Dėl žinių. Studentai sako: „mums nereikia žinoti gydymo.“ Klausiu: o ką jums reikia žinoti? „Gydymo planą“, – atsako. Todėl studentai piktinasi ir stebisi, kodėl paskaitų metu jiems dėstomas gydymas, kai jiems reikalingas tik gydymo planas, – aiškino prof. L. Labanauskas. – Dėstytojai prisitaikė: studentai dabar turi gydymo planą, apie kurį jokio supratimo neturi. Taip studentas eina į septintus metus – į internatūrą su mintimi išmokti.“

Mane taip pat piktina ne tik studentų ir dėstytojų požiūris, kad reik viską mokytis pagal kažkieno sugalvotas taisykles… Man patinka apskritai mokytis apie dalykus, o ne kalti papunkčiui. Juk geras gydytojas turi žinoti visus gydymo metodus ir gydymo planą sudaryti konkrečiam ligoniui. Dėstytojai nuleidžia rankas, kai susirenka gauja studentų, kurie mokosi pagal programą ir ne daugiau. Jau pirmuosiuose kursuose pastebėjau, kad jei darbas ne pažymiui, tai jis daromas atmestinai. Dažnai tiesiog išjungiamos smegenys,  jei kas pasakojama papildomai nei reikalauja tema. Taip, mes skubam, nėra kada gilintis, bet bjauru, kad kuo toliau, tuo labiau tampame paviršutiniškais žmonėmis.

Kokia būtų išvada? Nesu aš “auksinė” studentė. Kartais patingiu, numoju ranka. Bet man svarbu išmokti, žinoti, suprasti ir ateityje kuo geriau savo darbą atlikti. Nesuprantu tų, kurie niekuo nesidomi iš profesinės pusės, kurie stengiasi kuo greičiau išlėkti iš auditorijos pasibaigus paskaitai ir net nesistengia klausti. Matyt neįvertina tai, ką duoda dėstytojai… Deja, ne visi dėstytojai atleika savo pareigą. Ant rankos pirštų galima suskaičiuosi tokius, kurie man šiais metais dėstė ir dėstė nuo širdies. Amžinas trynimasis ir laukimas – štai toks mano 4 kursas buvo. Ir dabar, ypač per pasirtenkamuosius, jaučiamės numesti ir niekam nereikalingi. Manau, kad yra ydingio ne tik patys studentai, bet ir visa sistema. Kažkodėl mes jaučiamės labai dideli trukdžiai gydytojo darbe, bijom ko nors paprašyti dėstyotojo, nes matom, kad mum skirtas laikas atimamas iš ligonių.

Tweet This Post

dėstytojai, kritika, Medicina, studentai, studijos 2 comments