(dedde` nuotrauka)
Man liko tik metai su trupučiu, kai reikės tvirtai apsispręsti, ką aš norėsiu veikti ateityje. Tas pats laukia ir mano kolegų kursiokų. Ir tai dar ne viskas. Reikės pasirinkti ne tik rezidentūros sritį, bet ir kur ją atlikti – Lietuvoje, ar kažkur kitur. Vis daugiau šnekama apie važiavimą kažkur kitur, paklausiama – ar neplanuoji ir pan.
Paskutiniu laiku chirurgams labai jau smalsu, kuo būsime užaugę… Tai kas netingi, klausinėja. Jup, merginas laiko šeimos gydytojom, o va vaikinai tai gal ir galėtų chirurgais tapti :D. Nors žinau, kad mano kurse yra ir stiprių būsimų chirurgių ;). Bet aš ne apie tai.
Taigi į sritis šiandien nesigilinsiu, nes dar pačiai reikia labai susivokti… Norėjau pakalbėti apie rezidentūros/darbo privalumus Lietuvoje ir užsienyje. Pasirodė pora straipsnių žiniasklaidoje (“Lietuvos sveikata” ir “Respublika“, kur atkreipiamas dėmesys, jog rezidentai emigruoja, o daugelis bebaigiančių studijas – planuoja tą daryti. Ir tikra tiesa, kad daugelis mąsto apie rezidentūrą ne Lietuvoje. Kodėl? Straipsniuose puikiai įvardytos priežastys: prasta rezidentūros kokybė, miglotos įsidarbinimo galimybės, maža alga (rezidento pajamos – pusė velnio, bet va po to gydytojo alga sumažėja perpus).
Kita problema – medikų perteklius. Vienas urologas pasiteiravo, kiek kurse žmonių – atsakėm, kad apie 250. Vilniuje taip pat bent 100 yra… Tai jo atsakymas buvo “O kur jūs, vaikai, mąstot dirbti? Juk ligoninės uždaromos…” Taip, jis visiškai teisus. Juk darbo rinkoje pradės cirkuliuoti daugybė gydytojų su dešimties ir daugiau metų patirtimi. Aišku, jie nebus tokie mobilūs: jaunimas juk labiau kur kviečia, ten ir važiuoja… Jie lyg pasėtos sėklelės vis bando kur nors įkristi ir išdygti.
Kita problema – tai 2 kursų susitikimas stojant į rezidentūras. Taigi mano kursas bus po tos dvigubos injekcijos. Automatiškai darbus nušvilpti iš panosės ta minia mano bebaigiančiam kursui… Taip, aš mąstau ir ką veiksiu po rezidentūros. Gal net labiau nei apie pačią rezidentūrą, mažą šiltnamiuką… Taigi klausimas, ar ne per daug gydytojų Lietuva pasiruošia.
Po perpublikuotu straipsniu bernardinai.lt radau štai tokį žmogaus, pasivadinusio Tauru, komentarą:
Sutinku. Liūdna. Esu gydytojas, po 2 sav. pradedu darbą JK. Kodėl? Lietuvoje lakstau per kelias ligonines (logistikos išlaidos >15% algos), tačiau vieną iš jų uždaro, kitoje seniai nemoka algų. Kas kaltas? Mano nuomone, supuvusi sistema. Ar realiai kas nors pasikeitė nuo sovietų laikų? Gydytojų Lietuvoje ženkliai per daug, dėl to pacientai įnoringi, nedrausmingi (vis dar mąstoma, kad sveikata turi rūpintis gydytojas, o ne pats), jau nekalbu apie elementarios pagarbos nebuvimą. Taip pat Polišinelio paslaptis, kad pajamas reikia susirinkti iš pacientų ir farmacininkų, kadangi iš ubagiškos algos neišgyvensi. Ar kalta reforma? Taip. Ji turėjo įvykti prieš 15 metų, o ne taip vėlai, kai ligoninės neretai tėra pinigų plovimo mašinos, personalas imituoja darbą (pasidomėkite amžiaus vidurkiu), jauniems specialistams darbo vietų tiesiog nėra. Keista, kad nelabai girdėti apie dar didesnę problemą, įvyksiančią po kelių metų. Kiek man žinoma, medikų studentų kiekis prieš kelerius metus tolydžio ženkliai didėjo. Po 3-5 metų rezidentūrą kasmet baigs ~300 gydytojų. Kur jie dirbs? Mano išsilavinimas valstybei kainavo ~500.000 Lt (12 metų stipendija, porą metų alga, nors ir minimali, išlaidos dėstytojams, internatūros ir rezidentūros vadovams ir pan.). Jei iš Lietuvos išvažiuoja bent 10 gydytojų per metus, kiek prarandama pinigų??? Reziumuoju: sveikatos apsaugos ir švietimo reformos tiesiog per vėlai. Mano nuomone, per švelnios. Deja, tai neišvengiama. O apie patį p. Labanauską – geriau jau patylėtų. Jo “nuopelnai” rezidentų algų kare, gydytojų kvalifikacijos kėlime, gydytojų teismuose pernelyg ženklūs.
Aha, va aš šito labai bijau… Bet vis tiek planuoju likti Lietuvoje. Kodėl? Čia savas krašas, savos tradicijos, kultūra, kalba bambantys žmonės. Ir svarbiausia, čia lieka mano artimieji, draugai. Aš manau, kad savo darbu galiu prisidėti prie bendros gerovės kūrimo. Kaip bus ateityje, tikrai nežinau. Tik žinau, kad užsienyje labiau vertinami jau Lietuvoj karjerą padarę medikai. Galbūt naivu, bet tikiu, kad ir mes vieną dieną sulauksime geresnių laikų, didesnių algų ir daugiau pagarbos.
Gerbiu kiekvieno apsisprendimą, todėl gerbkite ir mano ;).
