Studentus Medicus

Atsakas į Vaikų ligų klinikos straipsnį-diskusiją “Demokratija, sistemos spragos ar kultūros nebuvimas” pasirodė naujausiame Ave Vita numeryje – Studentiškas požiūris: apie studijas ir jų rezultatus. Problema kviečia diskusijai. Šį straipsnį, kaip supratau, rašė žmogiukai iš atstovybės. Studentų nuomenė ganėtinai teisinga ir kritika tikrai pagrįsta. Tik keista, kad diskutuojama laikraščio straipsniais…

Keletas mano komentarų.

Per paskaitą eilinis kažkuo nepatenkintas (gal darbo krūviu, gal savo laimėjimais, gal tiesiog dėl blogos nuotaikos) dėstytojas, netaupydamas laiko, komentuoja, kad įstojai ne ten, kur reikia, kad į mediciną stoja tik kvailiai, kad jis pats tikrai antrąkart nestotų.

Per 4 studijų metus dar nesutikau tokio, kuris taip būtų pasakęs. Gal ir netiesiogiai užsiminė, juoko forma… Bet tikrai daugelis dėstytojų nėra laimingi. Jaučiamės lyg gaištume jų laiką… Ypač klinikinių dalykų dėstytojai – darbo iki kaklo, o dar studentai aplink zuja.

Kartais išvengi tokių „perliukų“ todėl, kad dėstytojas neateina į paskaitą (užmiršo?) arba per didelius darbus studentams sugeba skirti 10 proc. laiko, numatyto pagal tvarkaraštį… Taip pat puiku, kai dėstytojas, perskaitęs ilgą temą, pasako, kad „šito žinoti jums nereikės“… Daliai studentų tai patinka, nes reikės mažiau ruoštis egzaminui (ir, bėgant laikui, tokių studentų dalis didėja). Bet kodėl tada reikia tos paskaitos? Ar tikrai nebuvo temų, kurių „reikės“? Vos ne anekdotų galima išgirsti apie dėstytojų jų pačių dėstomo dalyko supratimą („apie ką aš jums turiu papasakoti?“, „kas tokius klausimus sugalvojo?“). Kartais net atsakymą į tą patį klausimą reikia pasirinkti pagal tai, kas jį taisys.

Toks dėstytojų požiūris mane labai piktina. Aš ateinu išmokti, o ne pasiklausyti, ko nereikės mokytis. Dėstytojai per daug susikoncentruoja ties egzamino programa ir bijo nukrypti į šalį pateikdami įdomią, bet neprivalomą medžiagą, įdomesnį klinikinį atvejį ir pan. Čia nelabai įgudusių dėstytojų problema. Daugelis profesorių ir docentų mielai papasakja daugiau nei reikia. Kartais patys studentai užprotestuoja tokiam laiko “švaistymui”. Man patinka požiūris, kad paskaitose dėstoma tai, ko nėra vadovėliuose, o kas tikrai pravers ateityje ugdys mąstymą. Tokias paskaitas skaityti nėra lengva, todėl dėstytojų tą sugebančių perteikti – vienetai. O dėl subjektyvumo taisant darbus… Reikia vos ne maldelę sukalbėti, kad darbas patektų į žmoniškas tikrintojo rankas…

O praktiškai? Tai vėl priklauso nuo dėstytojo, taigi ir nuo studentų grupės sėkmės. Geras dėstytojas ne tik pats parodo būriui studentų, bet kiekvienas studentas pabando prižiūrimas atlikti tyrimą. Jei studentams buvo leista pabandyti, aptartos klaidos ir kaip reikėtų daryti taisyklingai, atsiras ir įgūdžių, ir pasitikėjimas savimi juos taikyti. Aišku, net ir gerų įgūdžių užuomazgas galima sukritikuoti, nes studentai – dar ne profesionalai. Atvejų, kai kažką ne taip padaręs kolega yra viešai prie pacientų palatoje ar vizitacijos metu „sudirbamas“, iškvailinamas, turbūt galėtų pateikti kiekvienas studentas. Kodėl taip būna? Argi blogai, jei studentai dar nemoka? Gal geriau būtų, jei paaiškėjus spragoms, tarkime, ketvirtajame kurse, būtų padedama jas pašalinti, o ne išsiliejama, sukuriama baimės ir įtampos atmosfera ir… viskas paliekama, kol studentai su tuo vėl susidurs kitoje klinikoje? Nekalbant apie deontologinius aspektus, kurie taip irgi labai sėkmingai „išmokstami“. Nors to pasekmės pasireikš jau nebe studijų metu.

Visiška tiesa. Jau rašiau anąkart, kad nėra dėstytojo, kuris parodytų, visi pakartotų ir išmoktų. Juokingiausia, kad kiekvienas gydytojas turi savo stilių ligonio tyrimo. Pas vieną išmoksti, o kitam jau tai netinka.

Straipsnyje paminėta nusirašinėjimo problema tikrai yra opi. Sunku kalbėti apie žinias, įgūdžius, motyvaciją, kai egzaminas ar kitas patikrinimas yra išlaikomas nesąžiningai, t. y. nusirašomas. Dėl to turbūt nesiginčytų nei dėstytojai, nei administracijos atstovai, nei nemaža dalis studentų, norinčių išmokti ir tapti gerais specialistais. Bet tiesa yra tai, kad nusirašinėjama nuo pirmojo iki šeštojo kurso. Kodėl? Neįtikinamai skambėtų teiginys, kad nusirašinėjančių studentų neįmanoma pagauti. Jei tai būtų tiesa, reikštų, kad reikia imtis kitų priemonių – įrengti specialias auditorijas egzaminui, iš esmės keisti egzaminų formą. Visgi kur kas dažniau būna taip, kad nusirašinėjančių studentų net nebandoma drausminti, kartais yra tiesiog leidžiama masiškai nusirašyti. Net ir pagautiems studentams bausmės būna arba švelnios, arba visai netaikomos. Šokiruoja, kai iš studento išgirsti, kad jam skundžiantis dėl egzamino „netvarkos“, gana aukštas administracijos asmuo pasako: „Tai ir tu nusirašyk!“…

Čia irgi pataikyta tiesiai į dešimtuką. Nusirašinėjimas KMU tiesiog išsikerojęs. Jis net ir mane palietė (ką jau čia meluoti) – vis žvilgtelnu į užrašus ar vadovėlį, kai tam pasitaiko proga. Bet egzaminų nenusirašinėju… O gal reikėtų… Juokinga, bet bešnekant su vienu rezidentu, jis prisipažino, kad bestudijuodamas vos ne į visus egzaminus keliavo su “špargalkėm”. Nepasakyčiau, kad jis kuo blogesnis gydytojas už kitus. Ne, aš neginu nusirašinėjimo. Tiesiog ir protingiems žmonėms, tiems “su galva” tenka griebtis to, nes jaučiama nenusirašinėjančių diskriminacija. Taip, jūs gerai perskaitėt… Kodėl aš aukodama savo miego ir laisvalaikio valandas ir mokydamasi turiu būti prastesnė už tą, kuris ateis į egzaminą su špera ir gaus geresnius pažymius?

Juokinga, bet studentai dabar rūpinasi ne kaip išmokti, o kaip nusirašyti… Yra visokių gudrybių užglostyti dėstytoją, patikėkit ;). Paprasčiausia – parūpinti laikraštį, žurnalą, kryžiažodį ar dar ką… “Auka” įsigilinęs skaito, o auditorija patenkinta rašo atsiskaitomąjį darbą… Vis tik tai žema, ką ir bepasakysi… Žema iš studentų pusės, ir iš dėstytojų pusės.

Pokyčiams reikia laiko, dar ir patys studentai neretai bijo pasakyti savo problemas („Kas garantuos, kad po to aš egzaminą išlaikysiu? Arba neturėsiu problemų kitų ciklų metu?“), todėl nieko keisto, kad neretai dėstytojai su nostalgija prisimena senus nedemokratiškus laikus. Deja, tie laikai praėjo, ir kuo greičiau mes suvoksime ir įtvirtinsime savo universitete kultūringos demokratijos principus ir akademinę kultūrą, tuo geriau šioje Alma Mater bus mums visiems. Demokratija reiškia ne tik laisves, bet ir lygybę. Taisyklių lygybę, atsakomybės lygybę. Kai jau nebebus taip, kad studentui telefonu kalbėti per paskaitą blogai, o dėstytojui gerai, studentui į paskaitą vėluoti 5 min. blogai, o dėstytojui vėluoti 30 min. gerai, studentui pajuokauti per egzaminą blogai, o dėstytojui pavadinti studentą „gyvuliu“ arba „žvėrimi“ gerai, ir studentas bus partneris, galintis turėti minčių, o ne žemesnis sutvėrimas, už kurį viską reikia nuspręsti, galėsime pasakyti, kad universitetas tikrai yra šventovė – žinių, demokratijos ir pažangos

Manau, kad šitie žodžiai vainikuoja viską. Primenu, kad niekada nebūna kalta viena pusė, dažniausiai kaltė yra abipusė.

Gal kitais (o gal dar kitais ar dar dar kitais) metais iš varganos dešimtios universitetų reitingų vietos pakilsime bent į viršutinių penketuką…

*******

O dabar pastebėjimai šiaip sau (į temą manyčiau):

Dėstytojas duoda medžiagą ketvirtakursiams (! o neliepia patiems susirasti), kurios dalis yra anglų k. Dalis studentų suraukia nosį ir sako – aš tai anglų kalba neskaitysiu…

Ketvirtakursiai nežino, kas tai yra “PubMed“, kaip ten ieškoti informacijos. (Paaiškinimas nemedikams – PubMed’as – tai medicininių straipsnių duomenų bazė, kurioje galima rasti naujausius ir senesnius straipsnius arba bent jau jų sąntraukas. Mano nuomone, tai būtinas kiekvieno gydytojo įrankis, kai reikia sužinoti naujovę ar dalyko esmę. Aš PubMed’u naudotis išmokau dar pirmuose kursuose. Iš pradžių žaidžiau šiaip sau, o vėliau panaudojau ir studijų tikslams).

Telemedicinos būrelis organizuoja paskaitas, kurias skaito kolegos iš kitų universitetų (anglų k.). Deja, į paskutines atėjo tik 2 žmonės (nors informaciją tiesiogiai iš grupso gauna apie 40 žmonių)…

Iškilo klausimas. Kas įdomu šiuolaikiniam studentui? Koks studijų tikslas: žinios ar tik popierėlis? Ar visi jau tokie visažiniai, kad nereikėtų domėtis ir skaityti? Atrodys, kad palaikau dėstytojų pusę. Taip, iš dalies. Gal nuskambės ir keistai, bet man kartais aplinkinių nusiteikimas, pasyvumas ir apatija trukdo gauti žinias, kurių nusipelniau, kurios man priklauso, o galiausiai ilgainiui užsikrečiu šia apatija. Susidūriau su tuo, kad gilesnis pasidomėjimas yra šiek tiek smerkiamas, nes savo klausimais gaišinu kitų laiką. Siūlau padiskutuoti. Medikus ir ne medikus. Studentus ir gal jau pabaigusius…

Tweet This Post

dėstytojai, studentai, studijos 7 comments

KMU laikraštyje “Ave vita” prieš porą savaičių pasirodė šis straispnis. Trumpai – Vaikų ligų klinika piktinasi šiuolaikiniais studentais, jų pasirengimo stygiumi, elgesiu, motyvacijos stoka ir t.t. Reikia pažymėti, kad Vaikų ligos būna 6 kurse. Kaip studentė norėčiau pakomentuoti kai kurias straipsnio mintis. Ar viskas yra taip blogai?

„Neabsoliutinu. Tikrai yra puikių studentų, bet, kaip sakoma, šaukštas deguto – statinę medaus pagadina, – kalbėjo profesorė. – Diskutuojama apie mokamą moks­lą. Bet juk bent kažkokia atranka turi būti. Dauguma šiandienos studentų neturi motyvacijos, nėra paprasčiausios pagarbos dėstytojui.“

Pritariu – manau, kad motyvacinis pokalbis išgelbėtų situaciją. Vis tik tai prestižinė specialybė, kuri reikalauja ne tik gerų žinių, bet ir moralės, bendravimo įgūdžių. Deja, medicinos mokosi ir ne visai kultūringi individai, kurie šokdina kursiokus ir dėstytojus pagal savo dūdelę. Štai tokie ir gadina dažniausiai bendrą įvaizdį.

“Studentams trūksta klinikinių įgūdžių, klinikinio mąstymo. Šeštakursiai bijo prieiti prie paciento, nors jie jau be 5 minučių diplomuoti gydytojai ir turės savarankiškai dirbti internatūroje – į šeštąjį kursą jie atėjo neparengti būsimam darbui, – apibendrino doc. Jonas Bojarskas. – Nežinau, kur problema: reikalavimai ne tokie, kokie turėtų būti? Gal grupės per didelės ir dėstytojai nesugeba visų tinkamai privesti prie ligonio? O gal tai studentų nenoras būti su ligoniu?“

Tą aš irgi pastebėjau. Labai trūksta ir man klinikinių įgūdžių. Bet nereikia visko versti ant studentų. Tiesiog nėra kas pamoko. Dėstytojai-gydytojai amžinai užsiėmę, geriausiu atveju ištaikoma valandėlė teorinei praktikos darbų daliai aptarti. Arba net ir tos nebūna, jei negaudai gydytojo už skvernų ir įkyrokai neprašai skirti laiko. Nė vienas dėstytojas taip ir neparodė kaip viską taisyklingai atlikti… Praktikinė įskaitos dalis laikoma iš tyrimų lapelių arba fiktyviai surašant pažymius pagal simpatijas. Tik kardiologė liepė atlikti širdies auskultaciją.

„Tai reiškiniai, kurie tapo matomi 6 kurse. Gal šiek tiek per vėlu? Gal reikėtų pergalvoti būsimų medikų atranką į Universitetą? Juk esame prestižinis Universitetas, suteikiantis jaunam žmogui galimybę įsigyti visame pasaulyje prestižinę mediko specialybę. Norinčių patekti į KMU visuomet yra daugiau nei tikimasi ir reikia. Gal kažką darome ne taip, jei pas mus patenka žmonės, besirūpinantys tik diplomo gavimu? – kalbėjo doc. J. Bojarskas. – Jei pradėsime teikti diplomus žmonėms, kurių profesionalumas, žinios ir gyvensena neatitinka mūsų Universiteto ir jo pedagogų nuostatų bei siekių – tai greitai pajus ne tik Lietuvos gyventojai. Kol kas KMU ir jo diplomas ypač vertinamas pasaulyje. Turime siekti, kad taip ir liktų. Netekti autoriteto – gana lengva, užsitarnauti – sunku.“

Pritariu šitiems žodžiams. Reikia griežtesnės atrankos, kad į KMU mediciną ir odontologiją sustotų tik su motyvacija ir visapusiškai išsilavinusieji abiturientai. Prestižiniai universitetai visam pasaulyje organizuoja motyvacinius pokalbius, stojamuosius egzaminus. Taigi, kodėl KMU nesiekti profesionalumo?

„Pritariu, kad mūsų studentams trūksta motyvacijos. Šiandien pagrindinis studentų tikslas – kaip nors „išplaukti“, – sakė doc. Sigitas Rinkevičius iš Vaikų chirurgijos klinikos. – Kodėl taip yra? Gal todėl, kad studentai nežino, kuo bus, todėl nežino ir kuo domėtis?“

„Studentai labai pasitiki savimi, kodėl – nelabai aišku… Puikiai žino savo teises, bet apie pareigas – gal net nenori būt girdėję… Tenka pripažinti – problema išties yra“, – sakė doc. S. Rinkevičius.

Kai kurių kursiokų tikrai toks tikslas – kaip nors prastumti tuos 6 metus… Bet tikrai ne visų. Yra su kuo konkuruoti, iš ko pavyzdį imti ir net dabar matau, kad bus tikrai daug pasieksiančių kolegų. Bet vis tik lieka tokių, kuriems nerūpės žmogus, tik jo pinigai.

„Visais laikais buvo ir gerų, ir blogų studentų – matyt, tai neišvengiama. Dėmesį atkreipia atsakomybės ir kultūros nebuvimas. Žmogus, pasirinkdamas mediko specialybę, žino, kad tai yra ne eilinė specialybė. Ir nuo pat pirmo kurso tai reikėtų puoselėti. Čia buvo minėtas pagarbos nebuvimas. Stebina triukšmas, nepasitenkinimas viskuo ir aplinka, tyčiojimasis, juokas ne vietoje ir ne laiku – nuteikia keistai. Visi įpratę žiūrėti į aplinką: kas ką kaip daro, bet į save – dažniausiai ne. Žinoma, tai būdinga ne vien studentams. Kai pradedi apie tai kalbėti su studentais, jie sako: „Ir gydytojai taip daro“. Bet kas tie studentams autoritetingi gydytojai? Tokie patys ką tik buvę studentai, – kalbėjo dr. Birutė Pundzienė ir domėjosi, ar šiais laikais programoje yra etikos kursas bei ką studentai ten išgirsta. – Kaip iki 6 kurso ateina studentas, nežinantis kraujo sudėties, kuo jis matuojamas? Pritariu kolegoms: 6 kurse išmesti ar neįvertinti – neišeina.

Man labai liūdna, kad yra tokių, kurie nusveria tikrai besistengiančius, nuoširdžiai siekiančius studentus. O kultūros nebuvimas ir mane erzina… Bet kažkaip dar iki kritinio lygio nenusiritom.

Doc. Jolanta Kudzytė sakė, kad jai labai liūdna dėl pastaruoju metu susiformavusių ar besiformuojančių dėstytojų ir studentų santykių, dėl studentų požiūrio į dėstytojus.

„Atėjus egzamino dienai, reikia prašyti kolegų vyrų padėti susodinti 6 kurso studentus, kuriems būdingas masinis nusirašinėjimas. Gal kada ir KMUK apsaugą teks kviesti į pagalbą… Rytoj jie bus gydytojai, o atėjus egzamino dienai – sunkiai tvarkoma masė, neklausanti, kaip reikia ateiti į egzaminą ir kaip atrodyti, kur sėsti, ką su savimi turėti. Bet koks dėstytojo reikalavimas persėsti, pereiti, kitur padėti asmeninius daiktus yra palydimas komentarais apie KGB metodus, fašizmą ir pan. Nepamenu, kad anksčiau studentas būtų leidęs sau pasakyti dėstytojui, kad jis yra fašistas ar teroristas, jei liepia studentui egzamino metu sėdėti pirmoje eilėje, nusirengti striukę, nusiimti kepurę, neturėti su savimi rankinės, – sakė doc. J. Kudzytė. – Tai studentai, kurie eina piketuoti, kalba apie mokslo ir mokymo kokybę, bendravimą bei demokratiją.“

Na, gražiai gražu… Kažkaip mano kursas ateinam pasipuošę į egzaminą, susėdam tvarkivngai ir tik retkarčiais pastabų gauname, kad kas nors ne taip. Tikiuosi iki 6 kurso nesužvėrėsim taip.

Docentės teigimu liūdna, kai iš 10 studentų mokosi 3–4, kitiems – reikalingas tik diplomas.

Kiekvienoje grupėje vis kitaip. Yra grupių, kuri visi mokosi, yra grupių, kur vos keletas kažką supranta, o kiti nusirašinėja. Straipsnyje taip pat buvo užsiminta apie besaikį nusirašinėjimą. Šią problemą jau anksčiau aptarinėjau…

„Dėl žinių. Studentai sako: „mums nereikia žinoti gydymo.“ Klausiu: o ką jums reikia žinoti? „Gydymo planą“, – atsako. Todėl studentai piktinasi ir stebisi, kodėl paskaitų metu jiems dėstomas gydymas, kai jiems reikalingas tik gydymo planas, – aiškino prof. L. Labanauskas. – Dėstytojai prisitaikė: studentai dabar turi gydymo planą, apie kurį jokio supratimo neturi. Taip studentas eina į septintus metus – į internatūrą su mintimi išmokti.“

Mane taip pat piktina ne tik studentų ir dėstytojų požiūris, kad reik viską mokytis pagal kažkieno sugalvotas taisykles… Man patinka apskritai mokytis apie dalykus, o ne kalti papunkčiui. Juk geras gydytojas turi žinoti visus gydymo metodus ir gydymo planą sudaryti konkrečiam ligoniui. Dėstytojai nuleidžia rankas, kai susirenka gauja studentų, kurie mokosi pagal programą ir ne daugiau. Jau pirmuosiuose kursuose pastebėjau, kad jei darbas ne pažymiui, tai jis daromas atmestinai. Dažnai tiesiog išjungiamos smegenys,  jei kas pasakojama papildomai nei reikalauja tema. Taip, mes skubam, nėra kada gilintis, bet bjauru, kad kuo toliau, tuo labiau tampame paviršutiniškais žmonėmis.

Kokia būtų išvada? Nesu aš “auksinė” studentė. Kartais patingiu, numoju ranka. Bet man svarbu išmokti, žinoti, suprasti ir ateityje kuo geriau savo darbą atlikti. Nesuprantu tų, kurie niekuo nesidomi iš profesinės pusės, kurie stengiasi kuo greičiau išlėkti iš auditorijos pasibaigus paskaitai ir net nesistengia klausti. Matyt neįvertina tai, ką duoda dėstytojai… Deja, ne visi dėstytojai atleika savo pareigą. Ant rankos pirštų galima suskaičiuosi tokius, kurie man šiais metais dėstė ir dėstė nuo širdies. Amžinas trynimasis ir laukimas – štai toks mano 4 kursas buvo. Ir dabar, ypač per pasirtenkamuosius, jaučiamės numesti ir niekam nereikalingi. Manau, kad yra ydingio ne tik patys studentai, bet ir visa sistema. Kažkodėl mes jaučiamės labai dideli trukdžiai gydytojo darbe, bijom ko nors paprašyti dėstyotojo, nes matom, kad mum skirtas laikas atimamas iš ligonių.

Tweet This Post

dėstytojai, kritika, Medicina, studentai, studijos 2 comments