Studentus Medicus

(lectroidmarc nuotrauka)

Praeitą savaitę pabaigiau chirurgiją. Pagaliau, nes užkniso šitas ciklas mane. Tiksliau jo pateikimas, informacijos trūkumas, dėstytojų požiūris ir bendra atmosfera. Pati chirurgija kaip mokslas įdomus ir tikrai jame galima daug dalykų nuveikti. Bet tik ne klinika su savo požiūriu į studentą. Nežinau, kas kaltas – gal šios specialybės prestižas (todėl baisiai jau užrietę nosį) ar nenorėjimas konkurencijos. O gal tiesiog per didelė klinika, kad darbas vyktų organizuotai arba tiesiog trūksta normalios vadybos. Modulį sudarė 5 ciklai chirurginio profilio klinikose. Iš tiesų iš jų visų įspūdžiai skirtingi. Taigi apie kiekvieną atskirai:

Abdominalinė ir endokrininė chirurgija. Ilgiausia dalis. Kasdien vis kitas dėstytojas, kurio turėdavau ieškoti (kaip grupės seniūnė) po visą skyrių. Taigi gydytojai nė nenumanydavo, kad turi kokį nors praktinį darbą vest… Po to susiradus gydytoją, jis nurodydavo laiką, kada jau ateis. Būdavo ir tokių, kurių reikėdavo 3 val. laukti. O pasikalbėjimas dažniausiai trukdavo pusvalandį, na daugiausia valandą. Na, nesugebėjo manęs sudominti chirurgai, deja… Užtat į gražius chirurgus akytes su grupiokėm ganėm :). Patiko asistuot per operacijas, bet supratau, kad tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti.

Torakalinė chirurgija. Dalykas galbūt ir įdomus. Tik kad jau studijų tvarka tokia keista: užrašyta, kad dėstyt turi skyriaus vadovė, bet dėstė visi kas tik netingi. O vienus darbus dėstytojas vedė iš karto 2 grupėms vienu metu – dar ir ketvirtakursiams be mano grupės. Norėjosi pamatyt torakoskopiją tarkim… Bet net nedrįsau prašytis.

Urologija. Jei ne toks pasikėlęs dėstytojas, tai tikrai įdomus dalykas būtų. Patiko, kad efektyviai laiką išnaudodavom – ir operacijų bei procedūrų matėm, ir teoriją aptardavom (tiesa, šiuo atveju būdavo šioks toks šaipymosi iš mūsų seansas). Bet man apskritai patiko šitas dalykas ;).

Veido ir žandikaulių chirurgija. Dėstė jaunas rezidentas. Daug parodė, daug papasakojo, nepersidirbom. Aišku labai ir neįsigilinom… Bet šiaip smagu eit be baimės, kad šaipysis, kokie kvaili ir pan.

Kardiochirurgija. 10 balų šitam ciklui. Pirma, kad daugelis gydytojų tikrai nuoširdžiai vesdavo darbus. Antra, jie “nedurnindavo”, o paaiškindavo. Be to temos įdomios, neatsibosdavo skaityt (kur čia širdis palyginti su kokiu hemarojum). Be to buvo galimybė pamatyt kardiochirurginę operaciją – tiesiog super. Taigi iš arti mačiau plakančią širdį… Po to kaip ją stabdė, jungė dirbtinę kraujotaką… O kur dar ta visa įranga. Paliko didelį įspūdį.

Juokingiausia, kad 9 kreditų egzaminui ruošiausi trumpiausiai… Juk tik testukus reikėjo išsispręsti ir tiek. Kažin, kaip ten būtų buvę, jei atvirus klausimus būtų reikėję rašyti… Taigi, esu labai laiminga, kad baigiau patį neįdomiausią ciklą šiais metais (tiesa, dar traumatologijos nelaukiu ir LOR).

Tweet This Post

(jonathanb1989 nuotrauka)

Tai va, laukėt laukėt naujų įrašų ir sulaukėt ;). O proga tikrai ne eilinė – rimtai sudalyvavau operacijoje. Per chirurgijos ciklą yra privaloma asistuoti. Ką tai reiškia? Na, galimybė prisidėti prie operacijos. Paprastai būna vienas chirurgas ir kitas jam asistuojantis (dažniausia rezidentas). Na, o operuojant skydliaukę, pasitelkiama ir trečia pora rankų – studentas ar studentė.

Šiaip chirurgija nėra mano sritis, bet laukiau, kada galėsiu asistuoti. Iš tiesų stovėti ir žiopsoti nėr taip jau įdomu… O va kai stovi naudingai, tai daug geriau. O dar visas tas pasiruošimas, apsirengimas – pasijaučiau kaip tikra chirurgė :).

Taigi ką teko daryti? Kai chirurgas padaro pjūvį, į žaizdą dedami skėtikliai. Tai ir buvo mano pareiga juos laikyti. Na, drbas ne iš lengvųjų… Vis tik išstovėti reik valanandą ir dar šiek tiek. Po operacijos padėjau sutvarkyti žaizdą, užsiūti. Vis tik nuomonės nepakeičiau – visi tie pjaustymai ne man…

Kaip jau minėjau, buvo operuojama skydliaukė. Ją galima šalinti visą arba dalį. Šiuo atveju šalino tik kairiąją skiltį. Operuoti reikia, kai ji padidėja, kai susidaro “mazgų” (o tai gali būti vėžys). Taigi šiuo atveju turėjome du mazgus. Tik pašalinta skydliaukės skiltis buvo išnešta ištirti mikroskopu – vėžys ar ne vėžys. Tai ir laukėm skambučio su “nuosprendžiu”… Šaunu, kad buvo ne vėžys :).

Pati operacija labai kruopšti – reikia labai atsargiai viską daryti, nes aplink ir nervas, kuris įnervuoja balso stygas, ir kraujagyslėm išraizgyta viskas. Kiekvieną kraujagyslę reikia perrišti, kad tik neprasidėtų kraujavimas. O vietos kakle tikrai nėra daug visokiems manevrams ;).

Būtinai eisiu dar paasistuoti ;). Gal jau su kitu chirurgu. Tieasa, kiekvienas turi savo stilių ir metodus bei darbų eiliškumą. Net nustebau, kad tą pačią operaciją galima atlitki skirtingai.

Tweet This Post