Neseniai rašiau apie Lietuvos gydytojų migraciją į užsienį. Tada pasisakiau prieš išvažiavimą iš Lietuvos. Turbūt paklausite, ką aš veikiau “International Medical Career Day” renginyje. Prisipažinsiu, ėjau ten smalsumo vedama. Norėjau pažiūrėti, kas tai, kas siūloma ir pan.
Žmonių daugybė. Pagrindas – jaunimas (paskutių kursų studentai ir rezidentai) ir jauni gydytojai. Atėjus teko atstovėti eilę nuo pat įėjimo iki registracijos vietos. Ir ta eilė vis pasipildydavo žmonėmis. Susidomėjimas begalinis… Taip, tuojaus visi jauni ambicingi Lietuvos gydyojai “parsiduos” užsieniui.
Konferencijų salės foje buvo stendai, kur įdarbinimo agentūrų konsultantai atsakinėjo į klausimus, rinkosi kontaktus ir pan. Iš tiesų visiems reikia jau paruoštų specialistų. Rezidentūrą siūlo daugiausia vokiečiai. Taip pat danai verbuoja būsimus psichiatrus.
Vyko ir prezentacijos-paskaitos. Buvau vienoje – apie tai, kaip išmokti medicininės anglų k. Vedė toks linksmas ir charizmatiškas lenkas, vienas iš karjeros dienų organizatorių. Taigi supratau, kad anglų kalba medicinoje yra skrtinga kuria bendrauja gydytojas su pacientu ir kuria bendrauja gydytojai tarpusavyje. Be to britai gydytojai vartoja daug sutrumpinimų (na, kaip mes BKT, CRB ir pan., bet ten dar aršiau…). Nelengva būtų adaptuotis.
Ir vis dėl to nusprendžiau nesakyti griežto “ne” darbui užsienyje. Savom akim matau, kas Lietuvoje darosi. Tai jeigu ir toliau taip tęsis, tai manau, kad teks susikrauti daiktelius ir žvalgytis, kur priimtų išskėstomis rankomis.
isskestomis rankomis gal ir nepriims, bet tokioj sistemoj, kokia yra LT dirbti=savizhudybe. jau siemet pradejau keikti save, kodel studijuot nevaziavau i UK (nes stabde tik mokslo/pragyvenimo kaina, bet su dabartinem krizinem kainom man tie patys pinigai anglishkam gyvenimui isheitu..), bet jau jeigu pasiliksiu ir po studiju, tai isvis busiu paskutine idiote ir nekesiu saves visa gyvenima :))
[Reply]
man ir teko gėlytes nuo akių nusiplaut. bet vis dėl to, nesijaučiu kaip žiurkė, bėgdama iš skęstančio laivo.
[Reply]
…ir aš ten buvau, alų midų gėriau… pataikiau kaip tik į tą pačią paskaitą apie kasdienę anglų kalbą, santraupas ir tabu. Patiko, gražiai ir vaizdžiai paskaitė, gaila neišklausiau jo paskaitos apie internatūrą, nebeaktualu, bet irgi smalsu. Šiaip tai nesugebėjau ilgiau valandos ten išbūti, susirinkau kontaktus ir gana. Vis tiek pagrindinis bendravimas su “head hunteriais” vyksta emailais, kartais telefonu ir jau esant realioms galimybėms – gyvai.
Nustebau, kaip greitai sugebėjau išsiginti, kad tik atėjau pasmalsauti, o ne realių galimybių išvykti susirasti. Matyt vis dar nelemta lietuviška savikalta nepaleidžia. Gyvas dar mūsuose sovietinis atavizmas manyti, kad kiekvienas išvykęs yra jei ne išdavikas, tai bent parsidavėlis. Froidas pasakytų, kad čia jau mazochizmu dvelkia. Na, bet ką padarysi. Vieni daugiau ar mažiau tyliai kenčia, kiti balsuoja kojomis.
Aš tai jau pabaigiau rezidentūrą ir apsisprendžiau “pamėginti padirbėti” UK, matysime kas gausis…
[Reply]
eziukai Reply:
April 18th, 2010 at 18:35
Geras pastebėjimas dėl to “mazochizmo”… Kiek girdėjau įspūdžių apie tą paskaitą, tai siūlo atlikti 2 m. internatūrą, bet karjeros galimybių negarantuoja. Reik patiems susirasti ligoninę rezidentūrai.
Martynai, sėkmės tau ;). Mane irgi kankina ta savikalta… Bet matau, kad vis daugiau kolegų į ją numoja ranka ir tiesiog išvažiuoja.
[Reply]
Oi su santrumpom tai TAIP. Viskas trumpinama. Medicinoj – išvis. Nesusidūrus net sunku įsivaizduoti :)
[Reply]
[...] Praeitame įraše užsiminiau apie medicininės anglų kalbos ypatumus. Norėčiau pasidalyti trumpa paskaitos sąntrauka ir įdomiausiomis detalėmis. Taigi kuo ypatinga medicininė anglų kalba, kurios per 3 metus turbūt turėjo išmokyti… [...]