Studentus Medicus

(craftyanna nuotrauka)

Kai kam pavasaris – tai didžiųjų pasirinkimų laikas. Aš kalbu apie dabartinius šeštakursius ir internus. Jie renkasi rezidentūrą. O gal rezidentūra renkasi juos… Šiandien perskaičiau Dr. A. Šimaičio įrašą apie gydytojų rengimą ir reformą. Paskutiniu laiku daug mąstau apie savo ateitį (ne tik profesinę, aišku, bet čia tik savo profesija dalinuosi). O artimiasias profesinis posūkis būtų rezidentūra. Kol kas mąstau apie rezidentūrą KMUK. Jau naiviai nebesitikiu, kad va ateisiu ir mane visko išmokins… Matau, kas vyksta aplink, bendrauju su rezidentais, todėl nuomonę jau susidariau.

Kaip Dr. Šimaitis ir sako, rezidentūros idėja yra gera. Tai būdas jauną specialistą išmokyti tiek įvairių procedūrų, tiek “įvesti” jį į klinikinį darbą. Turbūt kolegos pritars, kad daugeliui rankos bent šiek tiek drebėjo darant pirmą pjūvį ar leidžiant pirmą injekciją… O kur dar tas sindromas “praktikoje viskas kitaip nei vadovėlyje”. Vis tik reikia kad kas prilaikytų už rankos klaidžiam medicinos kelyje.

O kaip yra realiai? Juk sugrįšime mes pas tuos pačius ne itin malonius gydytojus. Gerai pastebėta, kad kai kurie mato “konkurentą”. O kodėl gi nematyt? Juk medicinos mokslas ganėtinai pasistūmėjo, padidėjo reikalavimai gydytojui: dabar reikia įvaldyti kompiuterį, mokėti bent vieną užsienio kalbą, suspėti su mokslų naujovėm… Dažnai ką mokė anksčiau kaip “medicininę tiesą”, tapo net žalinga pacientui. Taip, KMUK susirinkę visi tie ypatingieji, gabieji gydytojai. Teoriškai taip turėtų būti, bet visad pasitaiko išimčių. O kur dar kitos ligoninės?

Aš nesitikiu, kad per rezidentūros metus ateis ir mane išmokys. Teks pačiai domėtis, lįsti, įkyrėti ir prašytis pasimokyti kokią procedūrą. Lygiai kaip per studijų metus. Dėstytojai pripratę, kad daugelis studentų “slysta”. To paties, matyt, tikisi iš rezidentų ir mažai stengiasi. Žadu apsišarvuoti kantrybe, kritiką priimti ne kaip asmeninį įžeidimą, o draugiškumo parodymą. Kartu labai svarbu turėti ir savo nuomonę, kurią galima būtų argumentuotai apinti. Manau, kad tik tokiu būdu ko nors išmoksiu.

Dėl rezidentūros ilginimo… Hmz, įdomu, kas sutiktų dar 2 metus papildomai kęsti pažeminimus, nesiskaitymą, anspaudėlių “medžiojimą”, kai tavo doc. vadovas ima ir pradingsta neaiškia kryptimi… Taip, turėtų būti, kad rezidentai savarankiškai išrašinėja tyrimus, vaistus ir kt. Bet šiuo metu KMUK galioja tik gydytojų išrašomi laboratorinių tyrimų lapeliai dėl krizės (mano, kad va jei jau rezidentas, tai paskirs nereikalingą tyrimą, nors jis toks pats darbuotojas Klinikų). Taip pat daug lakstymo norint atlikti vieną ar kitą tyrimą… Žodžiu, deklaruojama laisvė, o realiai yra visai kitaip. Manau, kad sunormavus tai, ko reik rezidentui išmokti, įmanoma gerai paruošti gydytoją ir per tuos 4 metus.

Iš kitos pusės, tai gydytojai patys skundžiasi rezidentais, nes jie dar jaučiasi studentais. Kai kurie sėkmingai “slysta” ir toliau. Kai kurie tiesiog sako “man reikia išeiti ar neateiti tą dieną” ir ramiausiai palieka ligonius. Kažkam… Vis tik reikėtų keistis abiems pusėms: tiek patiems rezidentams (manau, kad atsakomybė turi būti skatinama nuo pat studentavimo laikų), tiek rezidentų vadovams, tiek pačiam sunorminimui rezidentūros. Ir gal per kelis metus galėsime konkuruoti su JAV ar Didžiosios Britanijos rezidentūra.

Tweet This Post

(Arbron nuotrauka)

Prieš porą savaitėlių rašiau apie stipendijas. Komentaruose išsivystė diskusija apie tai, kad pinigėlių galima “susiveikti” ir derinant darbą su studijom. Šitam reikalui paskyriau atskirą įrašą, nes tikrai nemažai mano kursiokų dirba (o mano grupėj, tai net pusė žmonių).

Šiek tiek dirbu ir aš. Laimei, mano darbas neturi laiko limito, tik terminus. Taigi galima pasirinkti ir susiplanuoti laiką. Tiesiog idealus darbas ;). Aišku atlygis priklauso nuo darbo rezultatų. Tai susiderinti visai man pavyksta. Pirmuose kursuose dirbti turbūt nelabai būčiau pajėgusi. Kiek kitokia specifika, tvarkaraštis ir pan. Be to mokiausi mokytis – tai tikrai svarbu. Ir jaučiuosi dar nemokanti.

Turbūt dirbantys studentai pastebi, kad retkarčiais ima ir nukenčia arba darbas, arba studijos. Hmz, keista, bet dažniau studijos… Gal per daug norima padaryti ir suspėti, gal tiesiog laiko planavimo įgūdžių trūksta. Bet kažkodėl dirbantys studentai mokosi kiek prasčiau nei nedirbandys.

O dirbantis medicinos studentas? Prieš metus kažkaip neįsivaizdavau tokio derinio. Tiesa, nemažai kursiokų buvo įsidarbinę ligoninėje (klinikose daugiausia) jau nuo 2-3 kurso kažkur. Tiesa, ne visu etatu, dirbti naktimis. Kažkodėl toks darbas neviliojo, o prasidėjus krizei tai net ir tokio darbelio nebuvo įmanoma rasti. Galbūt darbas ligoninėje ir gera praktika, susibendravimas su gydytojais ir pan. Yra dirbančių ir visiškai nesusijusį darbą su medicina: nuo pardavėjų iki vadybininkų ir konsultantų.

Daugelis darbo ieškosi, nes nori būti nepriklausomi nuo tėvų finansinės paramos. Vis tik mūsų studijos netrumpos. Juk kiti baigia bakalaurą ir pradeda kurtis gyvenimą. O mes vis dar mokomės “pilnu pajėgumu”. Studijų grafikas ir specifika tokia, kad reikia būti “čia ir dabar” visur, viską pamatyt ir pačiupinėti. Taigi pataritina dirbti po paskaitų. Praktikos darbai pas mus turi tik pradžios laiką, kuris irgi dažnai kinta, priklausomai nuo dėstytojų užgaidų. Pabaiga – kai nebelieka jėgų krutinti smegenis ar domėtis (tiesa, pradžioj mokslo metų būna užrašyta – darbai gali vykti 8-18 val., bet derina atskirai klinikos). Kitas unkumas – daug savarnkiško mokslo. Taigi reikia suspėti ir paskaityti, ir atlikti tai, kas reikia ir pamiegoti…

Taigi dirbti ar nedirbti studijuojant mediciną?

Tweet This Post

(Bob.Fornal nuotrauka)

Šiandien oficiali Meilės diena… Na, man paskutiniu laiku kasdien Valentino diena :). Ogi kas ta meilė? Jausmas, sakysit… Mes jaučiam, kai mylime, ar ne? Na, tarkime kad ir prakaituojančius delnus ar “drugelius pilve”… Kažkokiu būdu simpatija atsiranda, kažkokiu būdu nežmoniškai traukia prie žmogaus. Įsimylėjimas yra tiek fiziologija, tiek psichologija, tiek dar mokslinių tyrinėjimų objektas. Nemažai yra ištyrinėta, kas darosi, kai įsimyli ir kai myli. Ir vis tik ne širdis yra meilės organas, o smegenys.

Taigi susitinka Jis ir Ji. Jie “krenta vienas kitam į akį”. Į krauja išmetama daugybė į adrenaliną panašių medžiagų (daugiausia feniletilamino). Dar išskiriamas dopaminas ir noradrenalinas (savo struktūra artimi amfetaminui). Dėl dopamino jaučiamasi gerai, o norepinefrinas stimuliuoja adrenalino išskyrimą. Tada ima daužytis širdis, prakaituoti delnai… Taigi šios 3 cheminės medžiagos lemia, kad įsimylėjėliai jaučia euforiją, energijos antplūdį ir skrajoja lyg ore.

Priklausomybė nuo meilės? Taip, kai kurie žmonės tampa priklausomi nuo šių medžiagų kokteilio. Kai kam jo užte Benka savaitėms, kai kam – keliems mėnesiams ar mėnesiams. Tada ieškomas naujas meilės objektas… Deja, vystosi tolerancija – reikia vis daugiau medžiagų patirti įsimylėjimui. Tokie “meileholikai” jei ir veda, tai linkę “eiti į kairę”, nes nuolat reikia papildyti hormonų atsargas.

Apsikabinimų ir glamonių metu gaminasi oksitocinas. Tai medžiaga atsakinga už pieno gamybą mamoms.  O poros santykiuose oksitocinas lemia jautrumą vienas kitam. Tai labai svarbus hormonas lytiniams santykiams ir orgazmui.

Praėjus įsimylėjimui (bet ne meilei), prasiseda endorfinų gamyba. Tai į morfiną panašios medžiagos. Tai lemia partnerių intymumą, prisirišimą, ramybę ir tiesiog laimę būti kartu. Beje, nuo jų taip pat lengvai išsivysto priklausomybė. Gyvenant laimingoje santuokoje būtent gaminami endorfinai, arba laimės hormonai.

Dar nereikia pamiršti feromonų. Cheminių medžiagų, kurios pasiekusios nosį siunčia signalus duoda signalą gaminti tam tikras medžiagas. Mokslininkai aiškina, kad būtent mes ir įsimylime – suveikia feromonai. Taigi ne mažiau meilei svarbus organas yra mūsų nosis ;).

Kaip ten bebūtų, nesigilinkime ir mylėkime. Nuoširdžiai, nesavanaudiškai, švelniai ir karštai. Su šv. Valentino diena Jus!

Tweet This Post

(dedde` nuotrauka)

Man liko tik metai su trupučiu, kai reikės tvirtai apsispręsti, ką aš norėsiu veikti ateityje. Tas pats laukia ir mano kolegų kursiokų. Ir tai dar ne viskas. Reikės pasirinkti ne tik rezidentūros sritį, bet ir kur ją atlikti – Lietuvoje, ar kažkur kitur. Vis daugiau šnekama apie važiavimą kažkur kitur, paklausiama – ar neplanuoji ir pan.

Paskutiniu laiku chirurgams labai jau smalsu, kuo būsime užaugę… Tai kas netingi, klausinėja. Jup, merginas laiko šeimos gydytojom, o va vaikinai tai gal ir galėtų chirurgais tapti :D. Nors žinau, kad mano kurse yra ir stiprių būsimų chirurgių ;). Bet aš ne apie tai.

Taigi į sritis šiandien nesigilinsiu, nes dar pačiai reikia labai susivokti… Norėjau pakalbėti apie rezidentūros/darbo privalumus Lietuvoje ir užsienyje. Pasirodė pora straipsnių žiniasklaidoje (“Lietuvos sveikata” ir “Respublika“, kur atkreipiamas dėmesys, jog rezidentai emigruoja, o daugelis bebaigiančių studijas – planuoja tą daryti. Ir tikra tiesa, kad daugelis mąsto apie rezidentūrą ne Lietuvoje. Kodėl? Straipsniuose puikiai įvardytos priežastys: prasta rezidentūros kokybė, miglotos įsidarbinimo galimybės, maža alga (rezidento pajamos – pusė velnio, bet va po to gydytojo alga sumažėja perpus).

Kita problema – medikų perteklius. Vienas urologas pasiteiravo, kiek kurse žmonių – atsakėm, kad apie 250. Vilniuje taip pat bent 100 yra… Tai jo atsakymas buvo “O kur jūs, vaikai, mąstot dirbti? Juk ligoninės uždaromos…” Taip, jis visiškai teisus. Juk darbo rinkoje pradės cirkuliuoti daugybė gydytojų su dešimties ir daugiau metų patirtimi. Aišku, jie nebus tokie mobilūs: jaunimas juk labiau kur kviečia, ten ir važiuoja… Jie lyg pasėtos sėklelės vis bando kur nors įkristi ir išdygti.

Kita problema – tai 2 kursų susitikimas stojant į rezidentūras. Taigi mano kursas bus po tos dvigubos injekcijos. Automatiškai darbus nušvilpti iš panosės ta minia mano bebaigiančiam kursui… Taip, aš mąstau ir ką veiksiu po rezidentūros. Gal net labiau nei apie pačią rezidentūrą, mažą šiltnamiuką… Taigi klausimas, ar ne per daug gydytojų Lietuva pasiruošia.

Po perpublikuotu straipsniu bernardinai.lt radau štai tokį žmogaus, pasivadinusio Tauru, komentarą:

Sutinku. Liūdna. Esu gydytojas, po 2 sav. pradedu darbą JK. Kodėl? Lietuvoje lakstau per kelias ligonines (logistikos išlaidos >15% algos), tačiau vieną iš jų uždaro, kitoje seniai nemoka algų. Kas kaltas? Mano nuomone, supuvusi sistema. Ar realiai kas nors pasikeitė nuo sovietų laikų? Gydytojų Lietuvoje ženkliai per daug, dėl to pacientai įnoringi, nedrausmingi (vis dar mąstoma, kad sveikata turi rūpintis gydytojas, o ne pats), jau nekalbu apie elementarios pagarbos nebuvimą. Taip pat Polišinelio paslaptis, kad pajamas reikia susirinkti iš pacientų ir farmacininkų, kadangi iš ubagiškos algos neišgyvensi. Ar kalta reforma? Taip. Ji turėjo įvykti prieš 15 metų, o ne taip vėlai, kai ligoninės neretai tėra pinigų plovimo mašinos, personalas imituoja darbą (pasidomėkite amžiaus vidurkiu), jauniems specialistams darbo vietų tiesiog nėra. Keista, kad nelabai girdėti apie dar didesnę problemą, įvyksiančią po kelių metų. Kiek man žinoma, medikų studentų kiekis prieš kelerius metus tolydžio ženkliai didėjo. Po 3-5 metų rezidentūrą kasmet baigs ~300 gydytojų. Kur jie dirbs? Mano išsilavinimas valstybei kainavo ~500.000 Lt (12 metų stipendija, porą metų alga, nors ir minimali, išlaidos dėstytojams, internatūros ir rezidentūros vadovams ir pan.). Jei iš Lietuvos išvažiuoja bent 10 gydytojų per metus, kiek prarandama pinigų??? Reziumuoju: sveikatos apsaugos ir švietimo reformos tiesiog per vėlai. Mano nuomone, per švelnios. Deja, tai neišvengiama. O apie patį p. Labanauską – geriau jau patylėtų. Jo “nuopelnai” rezidentų algų kare, gydytojų kvalifikacijos kėlime, gydytojų teismuose pernelyg ženklūs.

Aha, va aš šito labai bijau… Bet vis tiek planuoju likti Lietuvoje. Kodėl? Čia savas krašas, savos tradicijos, kultūra, kalba bambantys žmonės. Ir svarbiausia, čia lieka mano artimieji, draugai. Aš manau, kad savo darbu galiu prisidėti prie bendros gerovės kūrimo. Kaip bus ateityje, tikrai nežinau. Tik žinau, kad užsienyje labiau vertinami jau Lietuvoj karjerą padarę medikai. Galbūt naivu, bet tikiu, kad ir mes vieną dieną sulauksime geresnių laikų, didesnių algų ir daugiau pagarbos.

Gerbiu kiekvieno apsisprendimą, todėl gerbkite ir mano ;).

Tweet This Post

© Evaldo Butkevičiaus nuotr.

Prieš keletą savaičių iš vieno savo dėstytojo išgirdau frazę, kad visame pasaulyje žmonės miršta nuo ligos, o Lietuvoje – nužudo gydytojai. Kaip tai suprasti? Tiesiog žmonės linkę kaltę suversti gydytojams. Dažnai nė nevertai.  Tada nė nesusimąsčiau, kad ši frazė labai greitai pasitvirtins.

Turbūt visi skaitė apie pirmąją kiaulių gripo auką, paauglį ir dėl jo mirties atlikto auditą bei kaltinimus KMUK gydytojoms. Skaičiau ir netikėjau savo akimis… Vaiko mirtis yra be galo skaudus dalykas. Suprantu tėvų liūdesį ir skausmą. Bet tai ne pagrindas būtinai surasti kažką kaltą ir nubausti. Ar rezidentę, ar skyriaus vadovę…

Žiniasklaida tik ir trina rankomis – naujas skandalas, nauja tema antraštėms. O čia dar noriai visas detales pasakojantys artimieji. Kodėl iš mirties reikia daryti tokį šou? Nežinau…Ar tikrai gydžiusios dvi patyrusios gydytojos ir rezidentė nusipelno tokio maišymo su purvais? Taip, buvo atliktas auditas. Po to kitas auditas… Bet juk buvo skaitoma tik ligos istorija, kurią interpretuoti galima visaip.

Įdomu, ar būtų toks didelis susidomėjimas šia istorija, jei būtų kaltinamos paprastos gydytojos iš kokio Lietuvos provincijos miesto? Turbūt ne… O čia įpainiota dar ir Klinikų vadovo žmona. Och, kaip paranku “įgelti”. Ir kiekviename straipsnyje paminima, nors ir iš pavardės akivaizdu. Bet ar kas pasidomi, kad ši gydytoja tapo skyriaus vadove, kiek darbų atlikusi, kaip vertinama. Kiek susidūriau, ji yra puiki ir žmogiška dėstytoja bei specialistė, kuri nuoširdžiai stengiasi išmokyti studentus ne tik teorijos, bet ir praktikos. Tai savo laiko negailinti paaiškinti, parodyti visus subtilumus dėstytoja. Ir visiškai nepasipūtusi dėl savo vyro užimamų pareigų.

Manyčiau, kad žurnalistams reikėtų pasigilinti į tai, kas yra sepsis, mirštamumo nuo sepsio procentą. Tik tada šnekėti, ar gydymas buvo geras, ar ne. Visi tyrimai rodė, kad tam berniukui – bakterinė plaučių infekcija. O bakterinė infekcija gydoma antibiotikais. Toks gydymas buvo ir paskirtas. Išsivysčius bakterinei infekcijai, antivirusiniai vaistai kaip ir neefektyvūs. Tai kam kaltinti gydytojas, kurios paskyrė tinkamą gydymą? Būna žaibinių infekcijų ir sunkaus sepsio formų. Taip greičiausiai ir nutiko šiuo atveju.

Net ir dabartinė medicina būna bejėgė prieš šią organizmo reakciją. Trečiadienį “Kauno dienoje” išspausdintas Vaikų ligų klinikos vadovo doc. R. Kėvalo interviu. Jo mintys visiškai sutampa su manosiomis. Taigi visi šie kaltinimai yra labiau žiniasklaidos kurstymas ir tiesiog bandymas viską pritempti iki įstatymo laikymosi. Tik žmonės būna laimingi, jei randa “kaltus” net ten, kur jų nėra.

Tweet This Post

(uniinnsbruck nuotrauka)

Šio įrašo rašymo laiku turėčiau klausytis vaikų chirurgijos paskaitų.  Kodėl nesu? Tiesiog atsibodo ir nematau prasmės… Paskaitos kaip ir nėra privalomos, viskas palikta mūsų sąžinei ir žinių troškimui. Taigi visai nemažai pasidarė šiokias tokias atostogas. Preitą savaitę viską sąžiningai lankiau, bet šią jau truko kantrybė… Apskritai tokie dalykai kaip paskaitos baigia išnykti – visi linkę pasiskaityt savarankiškai, o po to aptarti per praktikos darbus. Taigi auditorijoj dažniausiai sėdi vos keletas “savižudžių” :).

Į paskaitas gal verta eiti, jei tingi skaityti savarankiškai. Bet daugelis pateikia tik žinių minimumą, kurį pakartojęs vis tiek 10 negausi (taip dėstytojai tvirtina). O realiai daugelis perpasakoja tik tai, kas vadovėlyje parašyta (dažnai jų pačių). Na, šiandien buvau vienoje iš tų paskaitų, kur ne tik teorijas dėstė, o praktiškai filmukus rodėbei kitą vaizdinę medžiagą rodė. Na, o norint 1,5 val klausytis vien sausos teorijos, reik nemažų valios pastangų.

Taigi, kodėl ignoruojamos paskaitos:

• Pradėsiu nuo dėstyojo požiūrio – jei jis ateina į paskaitą užsidėti pliusiuko, tai studentai tai pastebi. Mums tas pliusiukas nėra privalomas, taigi… Čia nėra absoliutu ;).
• Paskaitose pateikta medžiaga būna žodis į žodį nurašyta į skaidres iš vadovėlio – skaityt mes mokame ir patys.
• Dėstytojo oratorinių įgūdžių trūkumas.
• Auditorijos nėra pritaikytos išsėdėti 7 val. ir tuo labiau rašyti.
• Iš anksto turimos skaidrės, kai per paskaitas nieko daugiau nei jose parašyta nepasako.
• Studentų tingėjimas, paskaitų laiko paskyrimas kitiems darbams.
• Motyvacijos nebuvimas.
• Netinkamas paskaitų tvarkaraštis.
• Pateiktą informaciją paskaitose galima lengvai rasti.
• Paskitų metu nukrypstama į nereikalingas temas.

Turbūt dar milijonus priežasčių, kurių neminėjau. Bet faktas lieka faktu, kad auditorijos būna pustuštės. Hmz, galbūt tikrai KMU tuoj išntyks toks dalykas kaip paskaitos ir viską mokysimės individualiai?

Tweet This Post

(kairėje – H. Žilinkskas, LVA rektorius, dešinėje – R. Žaliunas, KMU rekotorius)

Rugsėjo pradžioje pasigirdo kalbos, kad planuoja jungtis KMU, LVA ir LKKA į vieną Sveikatos moklsų universitetą. Nenustebau. Šito jau seniai reikėjo. Juk šios trys mokslo įstaigos vienaip ar kitaip susijusios mokomų dalykų atžvilgiu. Nežinia, kas nutiko, bet rugsėjo pabaigoje norą jungtis pareiškė tik KMU ir LVA (bei KMU senato nutarimas 2009-09-25) .

Sakyčiau, kad LKKA labiau susijusi su KMU – juk sportas yra sveikata, be to abu universitetai ruošia kineziterapeutus. Na, bet ir su veterinarais turime bendrą profesijos pavadinimą – gydytojas. Žmonės ir žinduoliai gyvūnai yra panašūs. Ar prisimenat pamokančią istoriją, kaip tėvas mokė sūnus? Jis atnešė šluotą (tą surištą iš šakų) ir liepė perlaužti – nė vienam nepavyko. O išardžius atskirai šakeles ėmė lengvai ir perlaužė. Manau, kad čia ir yra jungimosi esmė.

Kokie Sveikatos mokslų universiteto įkūrimo privalumai:

• Sumažėja valdymo ir administracijos kaštai;
• KMU studijų programos populiaresnės tarp krepšelius gaunančių studentų, LVA šiek tiek nepasisekė surinkti tokių studentų šįmet, taigi būtų išlyginti finansai, reikalingi universitetui išsilaikyti;
• Bus gauta pinigų jungimuisi, atnaujintos studijų programos, auditorijos, nupirkta priemonių mokymui;
• Bus galima paprasčiau naudotis LVA patalpomis,  laboratorijom, vivariumu (vieta, kur auginami eksperimentiniai gyvūnai) – juk daugelis medicininių tyrimų pirmiausia atliekami su gyvūnais;
• Veterinarai taip pat galės naudotis ir KMU laboratorijom, daryti bendrus projektus;
• Bendradarbiaus ir mokslininkai, dėstytojai;

Turbūt didžiausas trūkumas yra pavadinimo keitimas. KMU žinomas gana plačiai, vertinami ir KMU baigę specialistai. Naujas pavadinimas klaidintų. Juk iš esmės mokymas nesikeistų. Manau, kad ir veterinarams panaši problema iškiltų. Bet ši problema yra laikina, kuri pareikalaus kantrybės išaiškinant naujo pavadinimo priešistorę. Tikiuosi, kad nebūsiu Sveikatos mokslų universiteto pirmoji laida, nes man pasiseka baigti įstaigas, kurios keičia pavadinimus ;).

Dar kitas nesklandumas – tai žmonių mąstymas. Keista, bet labai priešiškai šitą jungimąsi sutiko KMU studentai. Pasirodė ironiški pasisakymai, kad bus ruošiami šundaktariai ir pan. (diskusija KMU SA forume). Be to pastebima, kad KMU studentai LVA studentus laiko prastesniais, kurie sumenkins KMU vardą. Na, gal į veterinariją stoja ir su prastesniais pažymiais, bet ten tikrai nemažai savo būsimą darbą mylinčių ir studijuojančių “iš pašaukimo”.

Nežinau, kodėl šis jungimasis sutinkamas taip priešiškai. Juk informacijos atrodo užteko, buvo išvardyti visi privalumai (aišku tiems, kas domėjosi). Matyt, lietuviškas konservatyvumas ima viršų ir naujovės atkeliauja sunkiai.

Keista, bet moksleiviai išgirdę apie universitetų sujungimą sprendžia dilemą, ar verta čia stoti. Hmz, negi tas pavadimas ką nors reiškia? Svarbu žinios bei įgūdžiai, kurių išmokoma.  Juk aš galėjau nestoti į KMU, nes čia ruošia slaugytojus ir kineziterpeutus, kurių pagrindinis kontingentas stoja su prastesniais pažymiais nei į mediciną (šiuo atveju į veterinariją mažesnių pažymių reikia). Negi pavadinimas sudaro pagrindinę “prestižo” dalį?

Kviečiu padiskutuoti apie naujo Sveikatos mokslų univeristeto įkūrimo privalumus, tikslingumą bei trūkumus.

Tweet This Post

(Vincent J. Brown nuotrauka)

Žurnalistas Artūras Račas išreiškė savo nuomonę apie bažnyčios poziciją abortų atžvilgiu, kuris sulaukė Tomo Vilucko reakcijos. Komentarų po abiem įrašais tikra jūra. Žodį tarti norėčiau ir aš, kaip medikė.

Primenu, kad nėštumo nutrūkimas iki 22 savaičių nėštumo, vadinama abortu. Gali būti savaiminis arba dirbtinis (tada, kai moteris pageidauja ir gydytojas nutraukia nėštumą) abortas. Iki 12 nėštumo savaičių yra ankstyvasi abortas (čia Lietuvoje leidžiama riba, kai galima dirbtinai nutraukti nėštumą).

A. Račas stebėjosi ir piktinosi, kodėl Katalikų bažnyčia prašo išbraukti iš akušerių-ginekologų rezidentų mokymo programos mokymus atlikti abortą. Galiu pasakyti, šis noras yra visiškai nelogiškas. Kodėl? Akušeris-ginekologas privalo mokėti daryti abortus, nes juk kartais prireikia atlikti abortą dėl medicininių priežasčių.

Kartais nėštumas būna pavojingas motinos ir vaisiaus sveikatai bei gyvybei (kontraindikuotinas nėštumas). Teisiškai reglamentuotos būklės [įstatymas]:

• Infekcinės ir parazitinės ligos (raudonukė, toksoplazmozė, citomegalo virusinė infekcija, ŽIV, AIDS).
• Augliai (visų lokalizacijų piktybiniai augliai).
• Endokrininės ligos (tireotoksikozė, abiejų sutuoktinių cukrinis diabetas ir kt.).
• Kraujo ir kraujodaros organų ligos (pvz., įvairios kraujavimą sukeliančios būklės).
• Psichikos sutrikimai (šizofrenija, lėtinis alkoholizmas, toksikomanija, narkomanija).
• Jutimo organų ir nervų sistemos ligos (išsėtinė sklerozė, įgimta glaukoma ir kt.)
• Kraujotakos sistemos ligos (reumatas, širdies ritmo sutrikimai, širdies ydos).
• Kvėpavimo organų ligos (bronchinė astma ir kt.)
• Virškinamosios sistemos ligos (komplikuota skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, pilvo sienos išvarža ir kt.)
• Urogenitalinės sistemos ligos (ūminis progresuojantis inksto kamuolėlių uždegimas (glomerulonefritas), sunkus ūminis inkstų nepakankamumas).
• Nėštumo periodo komplikacijos (nesiliaujantis nėščiųjų vėmimas, nepagydomas ligoninėje, ir kt.)
• Odos ir poodinės ląstelienos ligos (paprastoji pūslinė).
• Kaulų ir raumenų sistemos bei jungiamojo audinio ligos, pvz., reumatoidinis artritas).
• Įgimtos anomalijos (anksčiau gimusiam vaikui buvo chromosominių anomalijų).
• Paveldimos ligos (pvz., hemofilija ir kt.).
• Fiziologinės būsenos (13 m. ir jaunesnės arba 49 m. ir vyresnės gimdyvės).

Vis tik tai tik sąlyginės indikacijos nėštumui nutraukti . Kiekvienas atvejis svarstomas gydytojų komisijos, o sprendžia tėvai. Taip pat tik tėvai gali nuspręsti, ar gimdyti vaiką ar ne, kuris tikėtina, jog turės įgimtų apsigimimų (atlikus prenetalinius genetinius tyrimus).

Paskaičius ligų sąrašą, atrodytų, kad kai kurios ligos visai nepavojingos… Bet kiekvienas atvejis unikalus. Tarkime cukrinis diabetas – moterys ir išnešioja, ir gimdo vaikus. Mano ciklo metu vyko drama dėl nėščiosios ir kūdikio gyvybės. Moteris sirgo cukriniu diabetu su keliom komplikacijom, bet vis tiek nusprendė turėti vaikutį. Gimdymas buvo sužadintas 26-ą savaitę dėl sunkios būklės, o baigėsi cezario pjūvio operacija. Ir mama, ir vaikas atsidūrė reanimacijoj. Ilgokai išbuvo ta moteris reanimacijoj, bet kiek žinau, nemirė. Deja, vaikutis neišgyveno… Taigi moteris labai rizikavo savo gyvybe. Tai rizikingo ir net kontraindikuotino nėštumo pavyzdys.

Kaip žinoma, kad abortą atlikti gydytojas gali atsisakyti, jei tai prieštarauja jo įsitikinimams. Atsisakęs gydytojas privalo rekomenduoti kolegą, kuris galėtų atlikti abortą. Žinoma, tai nėra išeitis. Bet kol Lietuvoje abortai nėra draudžiami, bus norinčių nutraukti nėštumą ir tai atliekančių. Manau, kad daugiau bus pasiekta ne draudimasi, o švietimu, koks medicininis abortas gali būti pavojingas.

Katalikų bažnyčia – tai iniciatyvinė grupė, atstovaujanti tam tikrą visuomenės dalį. Taigi ji gali teikti pasiūlymus valstybei dėl įstatatymų pakeitimų. Lygiai taip pat kaip kokia Lietuvos gydytojų sąjunga išreikštų nuomonę dėl per mažų gydytojų algų. Kiekvieną pasiūlymą turi svarstyti seimas bei vyriausybė, nes juk jie privalo atstovauti visuomenei. Manau, kad  A. Račo piktinimasis nėra tikslingas. O dėl šio pasiūlymo logiškumo trūkumo, pritariu. Įdomu, kokia reakcija, jei to prašytų patys gydytojai?

Mokykloje rodė per kažkurią pamoką (gal etiką ar tikybą)  filmuką, kur buvo vaizduojamas pats aborto procesas ir vaisių liekanos. Nuo tada esu prieš abortus ir niekad nesutikčiau jų atlikti moters prašymu. Aš tai laikau žudymu. Bet kiekviena moteris ar pora turi teisę spręsti. Kiekvienas gydytojas privalo suteikti informaciją apie galimas pasėkmes, komplikacijas, būsima nevaisingumą, skatinti išsaugoti nėštumą bei papasakoti apie galimybes vaiką atiduoti valstybės globai. To esame mokomi universitete.

Kviečiu padiskutuoti, ką manote šioje situacijoj? Ar bažnyčia turi išskirtinę teisę? Kas gali daryti įtaką tokiems draudimams? Ar tikrai logiškas katalikų bažnyčios prašymas nemokyti rezidentų atlikti abortą?

(rašydama naudojausi straipsniu A.Vaitiekus “Medicininės indikacijos nėštumui nutraukti“)

Tweet This Post

(exvertebrate nuotrauka)

Prieš porą metų, kai buvau žalia antrakursė-idealistė parašiau įrašą apie savo studijas “kodėl verta ir neverta stoti į mediciną? [pikti pamąstymai]“. Praėjo nemažai laiko, todėl turbūt nereikia stebėtis, kad nuomonė gali keistis. Dabar galvoju, kiek viskas pasikeitė. O gal pasikeičiau aš…

Sėdžiu aš paskaitose, keliauju į seminarus… Vieni kokybiškesni, kiti tik “užsidėti pliusą”. Vieni gydytojai palatoje sutinka su šypsena, kiti į kalbas nesileidžia. Bet mokytis kažkaip reikia.

Paskaitos

Šią savaitę pradėjau ciklą Vaikų ligų klinikoje. Taip taip, toje, kurios dėstytojai išdrįso kritikuoti studentus. Dėstytojai tikrai profesionalūs. Ir klinikos tvarka kol kas visai patinka – pirmiausia praveda paskaitas, o po to jau keliausime į seminarus. Aišku, atsėdėti 7 valandas ir klausyti nėra lengva. Bet ką jau padarysi…Žiūrėsime, kas bus, kai seminarai prasidės.

Kitose klinikose, skaito paskaitas išmėtytai, be sistemos – per darbus detaliai išsinagrinėji temą, o po kelių dienų paskaita būna iš tos temos. Ir dėstytojas skaito lygiai tą patį, ką parašė vadovėlyje. Kokia iš to nauda?  Tada ir nėra studentams motyvacijos eiti į paskaitas…

Mano patarimas. Manau, kad teoriją galim pasiskaityt ir vadovėlyje. Juk iš anksto žinome paskaitų planą. Galbūt verčiau pristatyti įdomesnį klinikinį atvejį, parodyti vaizdinės medžiagos. Jau pykina, kai skaidrės būna copy-paste dėstytojo konspektai. Aišku vaizdinė medžiaga seminarams… Bet ir ten išeina dažniausiai teorijos aptarimas tik.

Dėstytojai

Hmz, kažkaip atėjus į 5 kursą dėstytojai pradėjo į mus žiūrėti kaip į žmones. Bent kol kas :). Aišku negalima spręsti iš vieno ciklo plius kito ciklo kelių dienų. Bent jau dėstytojai laiku ateina arba pasako prieš tai, kad vėluosiu ir paprašo palaukti…  Tiesa, kartais užmiršta į paskaitą atkeliauti ;))). Bet ten daugiau organizacijos klausimas buvo…

Dėl dėstymo kokybės? Vėl gi, vieni šneka migdančiai ir nuobodžiai, kiti moka sudominti. Čia manau, kad yra tiesiog žmogaus problema. Kad ir koks doc. ar prof. būtum, oratorijos menas yra įgimtas arba išugdomas sunkiu darbu.

Labiausai stebina daugelio dėstytojų nenoras dalintis informacija. Skaidrėmis ar kita padaloma informacija yra slepiama. Tiesa, jokios naudos iš jų, jei vadovėlyje viskas tas pats pateikiama, o paskaitas veda iš copy paste į PowerPoint varianto. Bet vis tik galima dag efektyviau pateikti informaciją, kai skaidrėse galima tik pasižymėti tam tikrus teiginius, nereikia visko perrašinėti. Kita medalio pusė – daugelis studentų neina į paskaitas, jei turi skaidres iš anksto.

Dar vienas dalykas nuvylė vaikų ligų klinikoje ir kitose klinikose. Dėstytojai retai kada pasiūlo alternatyvų informacijos šaltinį nei jų parašytas vadovėlis ar paskaitos. Pediatrai ten net uždraudė iš kitur mokytis nei iš paskaitų. Anot jų, kitur daug nesąmonių prirašyta. Gerai, bet tada galima rekomenduoti šaltinius, kur patikima informacija. Taip nėra ugdomas studentų kritiškumasVėl patingi pasistengti…

Seminarai ir praktika

Vis tik man trūksta praktikos. Koks tikslas sėdėti ir pasakoti tai, kas yra vadovėlyje? Verčiau panagrinėti kokį klinikinį atvejį ar ligonį įdomesnį parodyti. Bet daugelis nė nesivargina pasidomėti, kas klinikoje darosi. Tiesa, buvo viena jaunutė akušerijos dėstytoja, kuri apklausas vykdė “turi tokią ligonę, jai yra tas – apie ką galvotum, kokių tyrimų reikia ir kokį gydymą skirtum”. Dar docentas, kuris per tas 4 dienas parodė tiek daug, ko kitiems nepavyko pamatyti per 3 akušerijos savaites.

Bendravimui su palatos gydytojais skyriau atskirtą įrašą… Laimės dalykas pas ką pateksi. Bet KMU yra viena taisyklė, kurią privalo žinoti kiekvienas studentas: Jei nori ką nors pamatyti/išmokti – būk švelniai įkyrus, prašyk kad parodytų, vis primink apie save. Tiesa, reikia žinoti, ką reikėtų pamatyt… Žodžiu, be didžiulės iniciatyvos nieko nebus ;).

Ateities perspektyvos

Aš vis dar optimistė :). Tikiu, kad įstosiu į rezidentūrą, tikiu, kad dirbsiu mėgstamą darbą. Pradėjus klinikinius dalykus supratau, kad man patiks mano būsimas darbas. Tiesa, norėčiau daugiau praktiko. Džiugu, kad daugelis dėstytojų sako, kad jei atkeliaujama po paskaitų padirbėti į kliniką, tai niekas neišvaro. Bet iš kur to laiko atrasti…

Manau, kad mėgstamas darbas užgniauš bet kokias abejones… Tiesiog mokausi ir mėgaujuosi ;). Kiek piktina rezidentų diskrimanicija, kurią matau skyriuose, kai kurių gydytojų begalinis nosies užrietimas ir “klanų” sistema – gydytojai savo vaikus kiša į tam tikras pareigas.

Išvados

KMU studijos vyksta tokiu principu – niekas tau nededa į galvą žinių. Reikia aktyviai reikalauti jų. Galiu palyginti tik su Karolio universitetu, kur mokiausi kelis mėnesius. Vis tik ten girdėti dalykai galvoje išliko net iki dabar… Ten dėstytojai draugiškesni, skatina mokytis ne tik privalomus dalykus, daugiau pateikia praktinių pavyzdžių net mokydami ikiklinikinius dalykus. Čia tik retas kuris dėstytojas yra motyvuotas kažko išmokyti. Bet sąlygos tokios, kokios yra ir reikia jomis išgyventi. Vis tik iniciatyvius studentus gydytojai myli ir įvertina ;).

Tweet This Post

Vakar, ketvirtadienį VU Komunikacijos fakultete vyko (ne)konferencija “T*nklas”. Ir aš ten buvau, paskaitose sėdėjau ir net pranešimą skaičiau ;).

Apie tai, kaip keliavom ir ką veikėm po konferencijos, siūlau pasiskaityti pas Andrių, nes kartu važiavome. Dabar apie pačią konferneciją:

Vieta. VU komunikacijos fakultetas. Man patinka pasižvalgyti po kitus fakultetus. Konferencija vyko paskaitų laiku, tai aplink buvo pilna studentų. Jie visai kitokie nei medikai – linksmi, strikinėjantys. Medikai tokie rimtesni… Paskaitos taip pat vyko auditorijose. Tokie tikri studentai pasijutome.

Organizacija. Nors ir Džiugas sakė, kad organizacija prasta, bet manau, kad viskas buvo pakankamai gerai. Tik gal reikėjo nedidelių pertraukėlių tarp pranešimų, per kurias būtų buvę galima atsipūsti bei pereiti į kitą auditoriją. Be to patys pranešėjai uždelsdavo, įlįsdavo į vienas kito laiką ir pan. Reikėjo daugiau drausmės. Be to tikrai nėra malonu viduryje pranešimo įsirauti į auditoriją, nors pagal programą turėjo jis būti jau pasibaigęs. Nemalonu, kai kiti ima ir įsirauna, kai klausai…

Pranešimai. Iš viso buvo galima nueiti fiziškai į 7 pranešimus. Kadangi vieną pati skaičiau, tai buvau tik 6. Įdomių pranešimų tikrai buvo. Kaip visad jie vyko vienu metu… Smagu, kad bent jau sąlyginai pranešimai buvo suskirstyti pagal tai, kokiems klausytojams gali būti aktualūs. Taigi apie tuos, kuriuose buvau:

• Gediminas Gasiulis bandė šnekėti apie tinklaraščius ir žurnalistiką. Pirma, šitas pranešimas gal labiau būtų tikęs a-tapui (pradinukams), nes pasigedau gilesnės analizės. Antra, visiškai laiko nepamatavo pranešėjas. Taip, geriau šitam žurnalistui rašyti nei kalbėti…
• Antrą pranešimą klausiau c-tape – Pawka šnekėjo apie tinklaraščio spartos didinimą. Na, aš ne geek’ė, nelabai supratau pusės dalykų, bet FeedBurner skaitliuką įtikino išmesti ;). Ir to kešavimo plug-in’o pasieiškosiu.
• Trečiame pranešime Rimas Abromavičius įdomiai pasakojo apie WP saugumą. Labai vertingi patarimai. Nedaug težinojau šia tema, o kaip naujokei WP sistemoj, tai yra gana svarbu.
• Vaidas šnekėjo apie teisingą “Facebook komunikaciją. Ačiū jam, kad parodė, kaip taisyklingai dalytis nuorodomis ;). Vertingi patarimai ir labai aktualūs, nes pati turiu tinklaraščio kanalą Facebook’e. Puikus pranešėjas, galintis lengvai valdyti auditoriją.
• Po pertraukos klausiau Valentinos pranešimo apie organizacijos tinklaraštį, kur ji pasakojo, kaip administruoja ir pildo VU bibliotekos tinklaraštį “VU gidas“. Smagu, kad autorė įrašus rengia jam lyg mažytį mokslinį darbą.
• Paskutiniojo pranešimo likau klausytis a-tape, kur šnekėjo Džiugas. Dar kartelį buvau sumotyvuota gerinti tekstų kokybę. Manau, kad pravertė tiems, kas dar tik žadėjo pradėti rašyti… Beje, būtent iš Džiugo perėmiau idėją įrašus papildyti paveikslėliais.

Džiugas įteikė prizus, kurie išsprendė ir pirmieji išsiuntė rebuso atsakymą. Tai buvo 3 vaikinai ;). O aš net nesivarginau laužyti galvos, nes paskutinėm dienom mažai kas rūpėjo…

Kaip man sekėsi skaityti pranešimą? Manau, kad gerai… Neužtempiau laiko, neteko skubėti. Pasakiau beveik viską tai, ką norėjau. Tiesa, jaudulio nemažai buvo. Be to 20-25 minutės yra tikrai nedaug, reikėjo rimtai apgalvoti ką šnekėti, kad tilpčiau į laiką. Smagu, kad man  liko laiko atsakyti į keletą klausimų ir padiskutuoti. Įverinti tai tik klausytojai turbūt galėtų… Taigi laukiu komentarų. O čia mano prezentacijos skaidrės:

Jei jau studentai, tai galima ir įvertinti viską pažymiu. Rašyčiau 8-9 :). Tikiuosi kitąmet vyks kažkas panašaus, nes (b)Login jau prarado savo koncepciją ir prasmę. Labai norėčiau, kad kitas susitikimas būtų ne toks formalus ir vyktų Kaune ;).

Miela, kad susipažinau su Daiva bei Giedre. Tai artimiausios mano kaimynės temų ir idėjų požiūriu.

Tweet This Post