Studentus Medicus

(Colin Purrington pavyzdys)

Universiteto Studentų mokslinės draugijos (SMD) svarbiausias įvykis, mokslinė konferencija, jau pasiekė kulminaciją. Šįmet ir aš pristatinėjau vieną darbą vietinėje konferencijoje, o antrą darbą – šiek tiek platesniuose vandenyse. Įdomu tai, kad pasirinkau skirtingus pranešimo metodus: vieną pranešimą pristatinėjau su skaidrėmis, o kitą poster’io pavidalu. Norėčiau pasidalyti savo pastebėjimais.

Mokslinių tezių pristatymas su skaidrėm. Kaip žinoma, taisyklėse nurodyta, kad reikėtų pristatyti per 7 min. ir per 3 min atsakyti į klausimus. Taigi tikras iššūkis viską pateikti per tokį laiką, jei tyrimas didesnės apimties. Be to skaidrėse kartais pritrūksta vizualumo (na, blusų dydžio raidelės ir skaičiukai nieko nežavi). Kita problema – ne visi gimė viešai šnekėti.

Pristatymas poster’iu. Man labai patiko. Esmė – visas tezės turinys surašomas į plaktą gražiai struktūrizuojant. Pristatyti reikia trumpai paaiškinant grafikus. Be to vizualiai viskas matoma, galima iš anksto pasiskaityti, o štai skaidrių juk niekas nesugrąžina atgal. Subalansuota tiems, kurie nėra labai šnekūs. Kažkaip KMU SMD nelabai prigijus šio metodo tradicija. Bandė ją propaguoti, bet visi pripratę prie senųjų gerųjų skaidrių.

Kas stabdo pristatinėti tezes su poster’iu? Turbūt žinių trūkumas, kaip pasigaminti plakatą. Maniau, kad tai labai sudėtinga. Vis dėl to tikrai elementariai paprasta. Šiam tiksliui patogiausia naudoti MS Power Point – galima parsisųsti arba šabloną, arba puslapio nustatymuose pakeitus puslapio dydį, pradėti nuo pradžių. Juk visi mokame susidėlioti prezentaciją… Tai čia pažaidus tikrai gaunamas gražus rezultatas. Plačiau pasiskaityti galima čia.

Vis dėl to kitus savo SMD darbus (jeigu tokių bus) pristatysiu tik poster’iu ;). O kaip kolegų įspūdžiai po SMD konferencijų?

Tweet This Post

Gegužės 6 d. buvo skaitomas pranešimų ciklas apie plaučių vėžį. Ruošiausi apie biologinę plaučių vėžio terapiją. Kaip visad pateikiu pranešimo skaidres:

Tweet This Post

Šiek tiek buvau apleidus rašymą čia. Iš tiesų susidėjo tiek mokslai, tiek kita veikla, kad vos ištaikydavau kelias valandas numigti. Pradžiai dalinuosi pranešimas apie uveitus (vidurinio akies dangalo uždegimai). Pranešimą buvo privaloma parengti ir paskaiti per akių ligų ciklą. Deja, labai jau nusivyliau – skaitant darbus vedantis rezidentas mane stabdė, pertraukinėjo, komentavo. Aš laikausi tos nuomonės, kad būtina leisti žmogui šnekėti, o po to komentuoti. Bet kai kas per daugiau nei 6 metus neišmoksta mandagumo ir takto…

Tweet This Post

Neseniai rašiau apie Lietuvos gydytojų migraciją į užsienį. Tada pasisakiau prieš išvažiavimą iš Lietuvos. Turbūt paklausite, ką aš veikiau “International Medical Career Day” renginyje. Prisipažinsiu, ėjau ten  smalsumo vedama. Norėjau pažiūrėti, kas tai, kas siūloma ir pan.

Žmonių daugybė. Pagrindas – jaunimas (paskutių kursų studentai ir rezidentai) ir jauni gydytojai. Atėjus teko atstovėti eilę nuo pat įėjimo iki registracijos vietos. Ir ta eilė vis pasipildydavo žmonėmis. Susidomėjimas begalinis… Taip, tuojaus visi jauni ambicingi Lietuvos gydyojai “parsiduos” užsieniui.

Konferencijų salės foje buvo stendai, kur įdarbinimo agentūrų konsultantai atsakinėjo į klausimus, rinkosi kontaktus ir pan. Iš tiesų visiems reikia jau paruoštų specialistų. Rezidentūrą siūlo daugiausia vokiečiai. Taip pat danai verbuoja būsimus psichiatrus.

Vyko ir prezentacijos-paskaitos. Buvau vienoje – apie tai, kaip išmokti medicininės anglų k. Vedė toks linksmas ir charizmatiškas lenkas, vienas iš karjeros dienų organizatorių. Taigi supratau, kad anglų kalba medicinoje yra skrtinga kuria bendrauja gydytojas su pacientu ir kuria bendrauja gydytojai tarpusavyje. Be to britai gydytojai vartoja daug sutrumpinimų (na, kaip mes BKT, CRB ir pan., bet ten dar aršiau…). Nelengva būtų adaptuotis.

Ir vis dėl to nusprendžiau nesakyti griežto “ne” darbui užsienyje. Savom akim matau, kas Lietuvoje darosi. Tai jeigu ir toliau taip tęsis, tai manau, kad teks susikrauti daiktelius ir žvalgytis, kur priimtų išskėstomis rankomis.

Tweet This Post

(xadrian nuotrauka)

Po šiokio tokio papolsiavimo per chirurgiją, ėmiausi rimto mokslo. Atėjo tiek bijota, tiek laukta neurologija. Ir man visai patinka. Bijojau labai, kad čia dėstytojai tampo nervus, kad baisiai sunku ir pan. Pasirodo, kad įdomumo daugiau nei sunkumo. Ir tikrai supratau, kuo mane žavėjo neurai pirmam ir antram kurse… (ir dabar tebežavi).

Bet kas nežavi, tai ligoniai. Kaip bebūtų, žmonės turi visam gyvenimui bėdą… Skyriuj daug su insultais, po to išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga, neuritai, neuropatijos ir visokios vardinės ligos. Taip, įdomu, kaip ten viskas pasikeitę, įdomu tirti refleksus, jutimus ir motoriką. Bet man gaila žmonių…

Neurologai irgi įdomūs. Kiekvienas savaip “trenktas” – viena tokia “ledinė ledi”, kuri paskaitas veda be mimikos. Kitas – nepataisomas linksmuolis. Kitas toks “rimtas dėdė”, bet labai apsiskaitęs ir įdomiai pasakoja apie tai, ko tikrai nerašo vadovėlis. Ir jie teisūs, kad atėjom į vieną iš įdomiausių medicinos sričių…

Klinika pasitiko draugiškai ir profesionaliai – kiekvienai grupei “lauknešėlis” su tvarkaraščiais, planais ir įvairia medžiaga + CD su angliškom rimtom knygom ir dar visų paskaitų skaidrės (tiesa, spausdintos). Jaunieji klinikos darbuotojai mokosi darbo ne tik su ligoniais, bet ir su studentais – vis atsiunčia rezidentes studentų pakutenti. Kadangi iki šiol rezidentės pasitaikė tikrai smagios, tai nesiskundžiu…

Ryt koliokviumas. Gal nuomonę ir pakeisiu… Gaila, kad nesiseka atstatinėti savo serotonino kiekio normaliai (t.y. miegoti reikiamą kiekį laiko).

Tweet This Post

(lectroidmarc nuotrauka)

Praeitą savaitę pabaigiau chirurgiją. Pagaliau, nes užkniso šitas ciklas mane. Tiksliau jo pateikimas, informacijos trūkumas, dėstytojų požiūris ir bendra atmosfera. Pati chirurgija kaip mokslas įdomus ir tikrai jame galima daug dalykų nuveikti. Bet tik ne klinika su savo požiūriu į studentą. Nežinau, kas kaltas – gal šios specialybės prestižas (todėl baisiai jau užrietę nosį) ar nenorėjimas konkurencijos. O gal tiesiog per didelė klinika, kad darbas vyktų organizuotai arba tiesiog trūksta normalios vadybos. Modulį sudarė 5 ciklai chirurginio profilio klinikose. Iš tiesų iš jų visų įspūdžiai skirtingi. Taigi apie kiekvieną atskirai:

Abdominalinė ir endokrininė chirurgija. Ilgiausia dalis. Kasdien vis kitas dėstytojas, kurio turėdavau ieškoti (kaip grupės seniūnė) po visą skyrių. Taigi gydytojai nė nenumanydavo, kad turi kokį nors praktinį darbą vest… Po to susiradus gydytoją, jis nurodydavo laiką, kada jau ateis. Būdavo ir tokių, kurių reikėdavo 3 val. laukti. O pasikalbėjimas dažniausiai trukdavo pusvalandį, na daugiausia valandą. Na, nesugebėjo manęs sudominti chirurgai, deja… Užtat į gražius chirurgus akytes su grupiokėm ganėm :). Patiko asistuot per operacijas, bet supratau, kad tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti.

Torakalinė chirurgija. Dalykas galbūt ir įdomus. Tik kad jau studijų tvarka tokia keista: užrašyta, kad dėstyt turi skyriaus vadovė, bet dėstė visi kas tik netingi. O vienus darbus dėstytojas vedė iš karto 2 grupėms vienu metu – dar ir ketvirtakursiams be mano grupės. Norėjosi pamatyt torakoskopiją tarkim… Bet net nedrįsau prašytis.

Urologija. Jei ne toks pasikėlęs dėstytojas, tai tikrai įdomus dalykas būtų. Patiko, kad efektyviai laiką išnaudodavom – ir operacijų bei procedūrų matėm, ir teoriją aptardavom (tiesa, šiuo atveju būdavo šioks toks šaipymosi iš mūsų seansas). Bet man apskritai patiko šitas dalykas ;).

Veido ir žandikaulių chirurgija. Dėstė jaunas rezidentas. Daug parodė, daug papasakojo, nepersidirbom. Aišku labai ir neįsigilinom… Bet šiaip smagu eit be baimės, kad šaipysis, kokie kvaili ir pan.

Kardiochirurgija. 10 balų šitam ciklui. Pirma, kad daugelis gydytojų tikrai nuoširdžiai vesdavo darbus. Antra, jie “nedurnindavo”, o paaiškindavo. Be to temos įdomios, neatsibosdavo skaityt (kur čia širdis palyginti su kokiu hemarojum). Be to buvo galimybė pamatyt kardiochirurginę operaciją – tiesiog super. Taigi iš arti mačiau plakančią širdį… Po to kaip ją stabdė, jungė dirbtinę kraujotaką… O kur dar ta visa įranga. Paliko didelį įspūdį.

Juokingiausia, kad 9 kreditų egzaminui ruošiausi trumpiausiai… Juk tik testukus reikėjo išsispręsti ir tiek. Kažin, kaip ten būtų buvę, jei atvirus klausimus būtų reikėję rašyti… Taigi, esu labai laiminga, kad baigiau patį neįdomiausią ciklą šiais metais (tiesa, dar traumatologijos nelaukiu ir LOR).

Tweet This Post

(sparetomato nuotrauka)

Jau minėjau, kad su iniciatyviais kolegomis pradėjome švietėjišką projektą apie gimdos kaklelio vėžį ir jo prevenciją. Po truputėlį projektas įsibėgėja. Skaitom paskaitėles, planuojam kur dar galime paskaityti… Kodėl rašau apie tai? Šiandien skaičiau savarankiškai paskaitą savo mokykloje, kurią baigiau.

Iš tiesų nemažai sentimentų tiems koridoriams, aktų salei ir visai aplinkai. Tiesa, jau beveik 5 metai prabėgo nuo to laiko, kai užvėriau mokyklos duris, kur praleidau 9 metus. Bet gera sugrįžti, nes jaučiuosi laukiama – dirba tie patys mokytojai ir dar prisimena mane…

O pati paskaita praėjo visai neblogai. Nors iš pradžių jaudinausi šiek tiek, bet vėliau atsipalaidavau. Lyg ir susidomėjusios moksleivės buvo… Stengiausi ne tik sausai šnekėti, vienur kitur bandžiau ir pajuokauti. Ašku mažai ką ir prijuokausi tokiom temom…

Prieš auditoriją patiko kalbėti. Kuo toliau, tuo jaučiu, kad labiau sekasi sutelkti auditorijos dėmesį. Bet žinau, kad dar reikia repetuoti ir repetuoti. Labai norėčiau išmokti oratorinio meno. Vienas dėstytojas paklausęs, kaip mekename atsakinėdami pasiūlė pasidomėti Toastmasters veikla ir nukeliaut į svečius :). Gal ir verta, nes mano tikslas – sklandžiai ir užtikrintai kalbėti prieš auditoriją. Vis tik žadu ir toliau “realiu laiku” repetuoti, tai laukite tęsinio ;).

Tweet This Post

(kiki99 nuotrauka)

Sausį vėl nepervedė stipendijos. Net nekeista… Pernai irgi pakeitė tvarką ir buvo tas pats. Tik bent jau ne taip drastiškai. Per visus universitetus nuvilnijo pokyčių banga. Vieni stipendijas net padidino ir sumažino gaunančių skaičių. Kiti – išlaikė jų dydį, bet sumažino gaunančiųjų skaičius. O kaip padarė KMU? “Pakėlė” stipendijas iki 195 Lt, taigi jų užteko tik 17 proc. išrinktųjų. Kaip visad jokių sąrašų nėra. Ar gauni stipendiją sužina tik tuo atveju, jei pinigėliai įkenta į sąsaitą.

Kažkaip, kai kas mėnesį gaudavau tą sumą pinigų, tai natūraliai savo biudžetą planuodavau jau su stipendija. O dabar staiga ėmė ir “nuplaukė”. Nemanau, kad stipendiją gausiu ir kitą semestrą, nes tikrai nelengva patekti į tą 17 proc., kuris gal vėliau ir mažės. Aišku juokinga suma tos stipendijos, bet vis tik…

Stipendija mokama paskatinti gerai besimokančius studentus. Tai lyg atlyginimas už “darbą”, kurio produktyvumas yra įrodomas pažymiais. Hmz, o ar pažymiai atspindi, jog studentas veras? Juk gali tas pažymys gautas nusirašinėjant. O kur dar įvertinama papildoma veikla (SA, SMD….)? Aš jei sėdėčiau vien prie knygų, tai gal ir dešimtukais mokyčiausi… Bet turiu 101 veiklą, todėl tenkinuosi 9 :).

Klausimas kolegoms – ar stipendijos gavimas didina motyvaciją mokytis? Man tikrai ne… Mokysiuosi taip pat ir jos negaudama… Juk mokausi sau, o ne dėl pinigų. O gal motyvacijos dydis priklauso nuo stipendijos dydis (na, mane tikrai sumotyvuotų tie 780 Lt, kuriuos gaus geriausieji iš KTU).

Tweet This Post

Kaip pirmininkei privalu organizuoti hematologijos būrelio susirinkimus. Smagu, kad turiu visišką laisvę jų planavime… Šiandien skaičiau pirmajame susirinkime neperskaitytą pranešimą, mini įvadėlį į hematologiją. Kaip visad skaidrėmis dalinuosi:

Tweet This Post

(iš nj.com)

Prisimenate “Ligoninės priimamąjį“? Na, aš su juo augau, maniau matanti realų gydytojų darbą, kuris mane be gal0 žavėjo. Prisimenu, kad tie vakarai, kai rodydavo šį filmą tapdavo ypatingi – nereikėdavo anksti eiti miegoti, o ir buvo galima įsijausti į kiekvieną diagnozę ar atvejį :). Na, kai stojau į mediciną, tai žinojau, kad ne taip lengva ataivinti žmogų, kaip matydavau ekrane ir kad dažnai “stebuklų” nebūna…

Kodėl aš prisiminiau šitą filmą? Noriu pakalbėti apie priėmimo skyrių, tą mistišką vietą, kur tiek daug nutinka… Kaip tik šiandien per budėjimą aplankiau šią vietą. Klinikų priėmimo skyrius labai modernus, šiuolaikiškas, labai primena tą iš filmo. Tik kad gydytojai kiek kitokie… Pavargę, kiek piktoki ir nenugrimuoti lyg aktoriai.

Veiksmo yra visokio… Nuo babyčių, atvežtų greitosios, nes joms kazkas bloga iki partrenktų automobilų žmogelių… Nuo praskeltų pakaušių iki 3 balų komos ligonio, kurį gaivinti sulekia visas personalas…  Buvo keletą akimirkų ramu… O po to kai privežė, nebeužteko gydytojų.

Taigi su rezidentu susiuvom galvą kažkokiam nelaimėliui…  Tas sunkusis ligonis komoj buvo intubuotas, atgaivintas ir išvežtas į reanimaciją… O dar kur visi kiti… Ir tai tik trumpas poros valandėlių tarpas.  Hmz, gal vis tik filme ne taip daug melavo…

Iš tokių smagesnių dalykų – terminas “šnapsinis kraujas”. Tai tyrimas imamas nustatyti alkoholio kiekį kraujyje… :).

Tweet This Post