Studentus Medicus

(xadrian nuotrauka)

Po šiokio tokio papolsiavimo per chirurgiją, ėmiausi rimto mokslo. Atėjo tiek bijota, tiek laukta neurologija. Ir man visai patinka. Bijojau labai, kad čia dėstytojai tampo nervus, kad baisiai sunku ir pan. Pasirodo, kad įdomumo daugiau nei sunkumo. Ir tikrai supratau, kuo mane žavėjo neurai pirmam ir antram kurse… (ir dabar tebežavi).

Bet kas nežavi, tai ligoniai. Kaip bebūtų, žmonės turi visam gyvenimui bėdą… Skyriuj daug su insultais, po to išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga, neuritai, neuropatijos ir visokios vardinės ligos. Taip, įdomu, kaip ten viskas pasikeitę, įdomu tirti refleksus, jutimus ir motoriką. Bet man gaila žmonių…

Neurologai irgi įdomūs. Kiekvienas savaip “trenktas” – viena tokia “ledinė ledi”, kuri paskaitas veda be mimikos. Kitas – nepataisomas linksmuolis. Kitas toks “rimtas dėdė”, bet labai apsiskaitęs ir įdomiai pasakoja apie tai, ko tikrai nerašo vadovėlis. Ir jie teisūs, kad atėjom į vieną iš įdomiausių medicinos sričių…

Klinika pasitiko draugiškai ir profesionaliai – kiekvienai grupei “lauknešėlis” su tvarkaraščiais, planais ir įvairia medžiaga + CD su angliškom rimtom knygom ir dar visų paskaitų skaidrės (tiesa, spausdintos). Jaunieji klinikos darbuotojai mokosi darbo ne tik su ligoniais, bet ir su studentais – vis atsiunčia rezidentes studentų pakutenti. Kadangi iki šiol rezidentės pasitaikė tikrai smagios, tai nesiskundžiu…

Ryt koliokviumas. Gal nuomonę ir pakeisiu… Gaila, kad nesiseka atstatinėti savo serotonino kiekio normaliai (t.y. miegoti reikiamą kiekį laiko).

Tweet This Post

(lectroidmarc nuotrauka)

Praeitą savaitę pabaigiau chirurgiją. Pagaliau, nes užkniso šitas ciklas mane. Tiksliau jo pateikimas, informacijos trūkumas, dėstytojų požiūris ir bendra atmosfera. Pati chirurgija kaip mokslas įdomus ir tikrai jame galima daug dalykų nuveikti. Bet tik ne klinika su savo požiūriu į studentą. Nežinau, kas kaltas – gal šios specialybės prestižas (todėl baisiai jau užrietę nosį) ar nenorėjimas konkurencijos. O gal tiesiog per didelė klinika, kad darbas vyktų organizuotai arba tiesiog trūksta normalios vadybos. Modulį sudarė 5 ciklai chirurginio profilio klinikose. Iš tiesų iš jų visų įspūdžiai skirtingi. Taigi apie kiekvieną atskirai:

Abdominalinė ir endokrininė chirurgija. Ilgiausia dalis. Kasdien vis kitas dėstytojas, kurio turėdavau ieškoti (kaip grupės seniūnė) po visą skyrių. Taigi gydytojai nė nenumanydavo, kad turi kokį nors praktinį darbą vest… Po to susiradus gydytoją, jis nurodydavo laiką, kada jau ateis. Būdavo ir tokių, kurių reikėdavo 3 val. laukti. O pasikalbėjimas dažniausiai trukdavo pusvalandį, na daugiausia valandą. Na, nesugebėjo manęs sudominti chirurgai, deja… Užtat į gražius chirurgus akytes su grupiokėm ganėm :). Patiko asistuot per operacijas, bet supratau, kad tokio darbo tikrai nenorėčiau dirbti.

Torakalinė chirurgija. Dalykas galbūt ir įdomus. Tik kad jau studijų tvarka tokia keista: užrašyta, kad dėstyt turi skyriaus vadovė, bet dėstė visi kas tik netingi. O vienus darbus dėstytojas vedė iš karto 2 grupėms vienu metu – dar ir ketvirtakursiams be mano grupės. Norėjosi pamatyt torakoskopiją tarkim… Bet net nedrįsau prašytis.

Urologija. Jei ne toks pasikėlęs dėstytojas, tai tikrai įdomus dalykas būtų. Patiko, kad efektyviai laiką išnaudodavom – ir operacijų bei procedūrų matėm, ir teoriją aptardavom (tiesa, šiuo atveju būdavo šioks toks šaipymosi iš mūsų seansas). Bet man apskritai patiko šitas dalykas ;).

Veido ir žandikaulių chirurgija. Dėstė jaunas rezidentas. Daug parodė, daug papasakojo, nepersidirbom. Aišku labai ir neįsigilinom… Bet šiaip smagu eit be baimės, kad šaipysis, kokie kvaili ir pan.

Kardiochirurgija. 10 balų šitam ciklui. Pirma, kad daugelis gydytojų tikrai nuoširdžiai vesdavo darbus. Antra, jie “nedurnindavo”, o paaiškindavo. Be to temos įdomios, neatsibosdavo skaityt (kur čia širdis palyginti su kokiu hemarojum). Be to buvo galimybė pamatyt kardiochirurginę operaciją – tiesiog super. Taigi iš arti mačiau plakančią širdį… Po to kaip ją stabdė, jungė dirbtinę kraujotaką… O kur dar ta visa įranga. Paliko didelį įspūdį.

Juokingiausia, kad 9 kreditų egzaminui ruošiausi trumpiausiai… Juk tik testukus reikėjo išsispręsti ir tiek. Kažin, kaip ten būtų buvę, jei atvirus klausimus būtų reikėję rašyti… Taigi, esu labai laiminga, kad baigiau patį neįdomiausią ciklą šiais metais (tiesa, dar traumatologijos nelaukiu ir LOR).

Tweet This Post

(sparetomato nuotrauka)

Jau minėjau, kad su iniciatyviais kolegomis pradėjome švietėjišką projektą apie gimdos kaklelio vėžį ir jo prevenciją. Po truputėlį projektas įsibėgėja. Skaitom paskaitėles, planuojam kur dar galime paskaityti… Kodėl rašau apie tai? Šiandien skaičiau savarankiškai paskaitą savo mokykloje, kurią baigiau.

Iš tiesų nemažai sentimentų tiems koridoriams, aktų salei ir visai aplinkai. Tiesa, jau beveik 5 metai prabėgo nuo to laiko, kai užvėriau mokyklos duris, kur praleidau 9 metus. Bet gera sugrįžti, nes jaučiuosi laukiama – dirba tie patys mokytojai ir dar prisimena mane…

O pati paskaita praėjo visai neblogai. Nors iš pradžių jaudinausi šiek tiek, bet vėliau atsipalaidavau. Lyg ir susidomėjusios moksleivės buvo… Stengiausi ne tik sausai šnekėti, vienur kitur bandžiau ir pajuokauti. Ašku mažai ką ir prijuokausi tokiom temom…

Prieš auditoriją patiko kalbėti. Kuo toliau, tuo jaučiu, kad labiau sekasi sutelkti auditorijos dėmesį. Bet žinau, kad dar reikia repetuoti ir repetuoti. Labai norėčiau išmokti oratorinio meno. Vienas dėstytojas paklausęs, kaip mekename atsakinėdami pasiūlė pasidomėti Toastmasters veikla ir nukeliaut į svečius :). Gal ir verta, nes mano tikslas – sklandžiai ir užtikrintai kalbėti prieš auditoriją. Vis tik žadu ir toliau “realiu laiku” repetuoti, tai laukite tęsinio ;).

Tweet This Post

(kiki99 nuotrauka)

Sausį vėl nepervedė stipendijos. Net nekeista… Pernai irgi pakeitė tvarką ir buvo tas pats. Tik bent jau ne taip drastiškai. Per visus universitetus nuvilnijo pokyčių banga. Vieni stipendijas net padidino ir sumažino gaunančių skaičių. Kiti – išlaikė jų dydį, bet sumažino gaunančiųjų skaičius. O kaip padarė KMU? “Pakėlė” stipendijas iki 195 Lt, taigi jų užteko tik 17 proc. išrinktųjų. Kaip visad jokių sąrašų nėra. Ar gauni stipendiją sužina tik tuo atveju, jei pinigėliai įkenta į sąsaitą.

Kažkaip, kai kas mėnesį gaudavau tą sumą pinigų, tai natūraliai savo biudžetą planuodavau jau su stipendija. O dabar staiga ėmė ir “nuplaukė”. Nemanau, kad stipendiją gausiu ir kitą semestrą, nes tikrai nelengva patekti į tą 17 proc., kuris gal vėliau ir mažės. Aišku juokinga suma tos stipendijos, bet vis tik…

Stipendija mokama paskatinti gerai besimokančius studentus. Tai lyg atlyginimas už “darbą”, kurio produktyvumas yra įrodomas pažymiais. Hmz, o ar pažymiai atspindi, jog studentas veras? Juk gali tas pažymys gautas nusirašinėjant. O kur dar įvertinama papildoma veikla (SA, SMD….)? Aš jei sėdėčiau vien prie knygų, tai gal ir dešimtukais mokyčiausi… Bet turiu 101 veiklą, todėl tenkinuosi 9 :).

Klausimas kolegoms – ar stipendijos gavimas didina motyvaciją mokytis? Man tikrai ne… Mokysiuosi taip pat ir jos negaudama… Juk mokausi sau, o ne dėl pinigų. O gal motyvacijos dydis priklauso nuo stipendijos dydis (na, mane tikrai sumotyvuotų tie 780 Lt, kuriuos gaus geriausieji iš KTU).

Tweet This Post

Kaip pirmininkei privalu organizuoti hematologijos būrelio susirinkimus. Smagu, kad turiu visišką laisvę jų planavime… Šiandien skaičiau pirmajame susirinkime neperskaitytą pranešimą, mini įvadėlį į hematologiją. Kaip visad skaidrėmis dalinuosi:

Tweet This Post

(iš nj.com)

Prisimenate “Ligoninės priimamąjį“? Na, aš su juo augau, maniau matanti realų gydytojų darbą, kuris mane be gal0 žavėjo. Prisimenu, kad tie vakarai, kai rodydavo šį filmą tapdavo ypatingi – nereikėdavo anksti eiti miegoti, o ir buvo galima įsijausti į kiekvieną diagnozę ar atvejį :). Na, kai stojau į mediciną, tai žinojau, kad ne taip lengva ataivinti žmogų, kaip matydavau ekrane ir kad dažnai “stebuklų” nebūna…

Kodėl aš prisiminiau šitą filmą? Noriu pakalbėti apie priėmimo skyrių, tą mistišką vietą, kur tiek daug nutinka… Kaip tik šiandien per budėjimą aplankiau šią vietą. Klinikų priėmimo skyrius labai modernus, šiuolaikiškas, labai primena tą iš filmo. Tik kad gydytojai kiek kitokie… Pavargę, kiek piktoki ir nenugrimuoti lyg aktoriai.

Veiksmo yra visokio… Nuo babyčių, atvežtų greitosios, nes joms kazkas bloga iki partrenktų automobilų žmogelių… Nuo praskeltų pakaušių iki 3 balų komos ligonio, kurį gaivinti sulekia visas personalas…  Buvo keletą akimirkų ramu… O po to kai privežė, nebeužteko gydytojų.

Taigi su rezidentu susiuvom galvą kažkokiam nelaimėliui…  Tas sunkusis ligonis komoj buvo intubuotas, atgaivintas ir išvežtas į reanimaciją… O dar kur visi kiti… Ir tai tik trumpas poros valandėlių tarpas.  Hmz, gal vis tik filme ne taip daug melavo…

Iš tokių smagesnių dalykų – terminas “šnapsinis kraujas”. Tai tyrimas imamas nustatyti alkoholio kiekį kraujyje… :).

Tweet This Post

(jonathanb1989 nuotrauka)

Tai va, laukėt laukėt naujų įrašų ir sulaukėt ;). O proga tikrai ne eilinė – rimtai sudalyvavau operacijoje. Per chirurgijos ciklą yra privaloma asistuoti. Ką tai reiškia? Na, galimybė prisidėti prie operacijos. Paprastai būna vienas chirurgas ir kitas jam asistuojantis (dažniausia rezidentas). Na, o operuojant skydliaukę, pasitelkiama ir trečia pora rankų – studentas ar studentė.

Šiaip chirurgija nėra mano sritis, bet laukiau, kada galėsiu asistuoti. Iš tiesų stovėti ir žiopsoti nėr taip jau įdomu… O va kai stovi naudingai, tai daug geriau. O dar visas tas pasiruošimas, apsirengimas – pasijaučiau kaip tikra chirurgė :).

Taigi ką teko daryti? Kai chirurgas padaro pjūvį, į žaizdą dedami skėtikliai. Tai ir buvo mano pareiga juos laikyti. Na, drbas ne iš lengvųjų… Vis tik išstovėti reik valanandą ir dar šiek tiek. Po operacijos padėjau sutvarkyti žaizdą, užsiūti. Vis tik nuomonės nepakeičiau – visi tie pjaustymai ne man…

Kaip jau minėjau, buvo operuojama skydliaukė. Ją galima šalinti visą arba dalį. Šiuo atveju šalino tik kairiąją skiltį. Operuoti reikia, kai ji padidėja, kai susidaro “mazgų” (o tai gali būti vėžys). Taigi šiuo atveju turėjome du mazgus. Tik pašalinta skydliaukės skiltis buvo išnešta ištirti mikroskopu – vėžys ar ne vėžys. Tai ir laukėm skambučio su “nuosprendžiu”… Šaunu, kad buvo ne vėžys :).

Pati operacija labai kruopšti – reikia labai atsargiai viską daryti, nes aplink ir nervas, kuris įnervuoja balso stygas, ir kraujagyslėm išraizgyta viskas. Kiekvieną kraujagyslę reikia perrišti, kad tik neprasidėtų kraujavimas. O vietos kakle tikrai nėra daug visokiems manevrams ;).

Būtinai eisiu dar paasistuoti ;). Gal jau su kitu chirurgu. Tieasa, kiekvienas turi savo stilių ir metodus bei darbų eiliškumą. Net nustebau, kad tą pačią operaciją galima atlitki skirtingai.

Tweet This Post

(spike55151 nuotrauka)

Jaučiu, kad 2010 metai jau šypsosi kažkur už kampo. Man patiko rašyti apvalumaus datoje – 2oo9-… :). O kiti metai bus mano žvėries metai (taip, aš tigrė). Kaip ir mano kolegė nassa :).

O dar šiais metais skubu nuveikti tai, ko neprisiruošiau visus metus. Aš apie kraujo donorystę :). Šiandien jau 11 kartas. Hmz, pirma kartas atrodo buvo pirmame kurse, dar 2005 metais. Tada Kraujo centras atvažiavo į universitetą – tai kasmetinė KMU SA organizuojama kraujo donorystės akcija.

Spėju, kad tai paskutinis kartas, kai kraujo duodu Kauno kraujo donorystės centre. Kodėl? Girdėjau gandų, kad KMU Klinikos žada įsteigti savo donorystės centrą, nes pirkti kraują pasidarė per brangu. O be to tos kalbos apie kai kuriuos kauniečių nesąžiningumus… Nenoriu tikėti tuo, ką bando išspausti žiniasklaida. Vis tik mano kraujas tikrai bus vienaip ar kitaip naudingas.

O šiandien mane pasitiko laukiamasis, pilnas žmonių. Deja, daugelis duoda kraują už pinigus (gal Naujų metų šventimui pinigėlių pritrūko…). Labai daug jaunų vaikinų (drąsuoliai?) ir viena kita mergina. Nemažai yra ir plazmą duodančių (už ją daugiau moka). Norėčiau, kad išnyktų mokama kraujo donorystė, kad visi donorai taptų lygūs ir būtų galima didžiuotis išgelbėtomis gyvybėmis (kiek prisimenu reklama skelbė, kad vienas donoro kraują galima paskirstyti 3 žmonėms - suskaičiuoti nesunku).

Ką gavau dovanų? Maloniai nustebino, nes pamalonino mano vieną iš silpnybių – gavau dovanų šią knygą. Man, Knygų žiurkei, kaip tik :). Ai, dar ir šokolado 2 plytas ;). Juodo, kaip ir mėgstu. Apskritai aš jaučiuosi laiminga, nes žinau, kad kažkam mano kraujas bus gyvybiškai svarbus.

Ieva kitąmet siūlo pasiryžti sportuoti. O aš siūlau kitais metais kam nors padovanoti gyvybės lašą. Gerų, prasmingų ir sveikų 2010-ųjų ;).

Tweet This Post

Ne, aš šiuo įrašu nesigiriu ;). Tiesiog noriu pasidžiaugti, kad šventės artėja, kad yra studentų, kurie dalį savo laisvalaikio aukoja, kad sukurtų mažytę šventę. Ir tokių studentų tikrai nemažai ;).

Praeitą savaitę sveikinome ligonius KMUK hematologijos skyriuje. Labai simboliškai – iškepėme po meduoliuką ir pagaminome angelą. Būrelyje atsirado tikrai nemažai merginų, kurios pasiryžo rimtai padirbėti ir neišsigando, kad reikės vieną sekmadienį paaukoti tešlos minkymui ar angelų karpymui. Esu be galo dėkinga Jums :).

O šiandien onkologijos būrelio nariai prasiautė KMUK vaikų ligų II sk. Buvo ir Kalėdų Senis, ir Snieguolė, ir galybė nykštukių, ir dovanėlių, ir vaišių, ir žaidimų… Tiesiog gera matyti vaikų šypsenas, girdėti jų juoką, nors iš tiesų veiksmas vyksta ligoninėje. Gavau pačią nuostabiausią dovaną šįmet – tai plati plati šypsena. Nors tikėjomės pasveikinti onkohematologinius ligoniukus, bet jų buvo nedaug, o juk negerai būtų atrodę, jei viename gale būtų Kalėdų senelis, o kitame – ne… Buvo vis tik labai labai smagu.

Miela, kad “Mamų unija“, labdaros fondas, sergantiems onkologinėmis ligomis vaikučiams padėjo. Jie pakvietė Gintarę Karaliūnaitę. Tiesa, ji nedainavo, bet praėjo pro palatas, pabendravo su mamytėm, ligoniukais. Dar rėmėjai dovanojo žaisliukų, knygų, kanceliarijos… O ir studentai sunešė nemažai dovanėlių. Ačiū Jums :).

O vaikai yra visur vaikai – ir sergantys, ir ligoniukai. Visus džiugina dovanėlės ir tas raudonšvarkis dėdė, kuris aplanko per Kalėdas. Linkiu pasijusti bent akimirką vaiku, pažiūrėti į pasaulį vaiku ir patikėti Kalėdų stebuklu. Džiaugsmingo laukimo ir ramybės.

O dar antradienį galima suspėti padaryti gerą darbelį ir paremti tuberkulioze sergančius vaikus.

Tweet This Post

(Badly Drawn Dad nuotrauka)

Prieš metus rašiau, kad chirurge nebūsiu, nes “miegodavau” (oi, tiksliau skaičiau romanus) per topografinę anatomiją. Nuomonės nepakeičiau. Vos “ištvėriau” vaikų chirurgiją :))). O dabar turiu visus 9 kreditus visokiausių chirurgijų. Na, kai pasigilinu, tai kažkaip ir įdomu darosi… Bet tikrai nežadu pjaustyti ;). Gerai, būsiu “tabletistė” (© Venclauskas) ir tuo didžiuosiuosi ;). Taigi kaip man sekasi mokytis abdominalinės (t.y. pilvo) chirurgijos.

Po vaikų ligų chirurgija – tai tikros “atostogos”. Bet šiaip – tai laiko marinavimas. Darbas vyksta taip – ateiname į kliniką apie 9 val., tada einam susirasti chirurgą, kuris turi pravesti praktikos darbus. Taip, ne dėstytojas ateina paskirtu laiku, o mes turime patys jį pasikviesti. Po to dėstytojas sako – ateisiu po pusvalandžio, valandos ir t.t. Tada sėdi ir lauki… O tada pasėdi su dėstytoju 30-40 min ir laisva. Juk jie tokie užsiėmę žmonės… Nors iš tiesų ir nėra ką šnekėtis daugiau nei pusvalandį… Tada galima eiti į operacijas, asistuoti ir t.t. Bet būdama “tabletiste” aš pasigendu bendravimo su ligoniu… Tiesa, šiandien su tokiu apdujusiu bandėme pašnekėti ;).

Chirurgijos klinikoje pasijutau kaip atskiroje vyrų respublikoje.Įeini į gydytojų kambarį – o ten stalus apsėdę jaunieji chirurgai (senieji turi savo asmeninius kabinetus). Yra kur akeles paganyti. Tiesa, yra viena kita mergina. Bet kaip jau sakiau, manęs visiškai nevilioja tokie dalykai.

Kol kas mačiau tik 1 operaciją – skydliaukės pašalinimą (aka tiroidektomiją). Įdomu buvo pažiūrėt, kaip ten viskas vyksta. Smalsumą patenkinau. Tai kruopšti ir kiek nuobodoka operacija – reikia perrišti visas maitinančias kraujagyslės plius atsargiai elgtis su greta esančiais nervais.

Laukiu onkologinės chirurgijos. Po atostogų planuoju labiau užsiimti stebėjimo veikla. O ir paasistuoti teks, nes kitaip ir įskaitos gali nepasirašyti… :). Taigi teks pabūti porą mėnesių chirurge.

Tweet This Post