Šiandien ėjau namo ir mąsčiau, kodėl žmonės taip negerbia vieni kitų laiko ir šiaip… Kažkodėl paskutiniu laiku vis susiduriu su didele nepagarba man, mano laikui ir apskritai… kažkur dingo atsakomybė.
Pirma, paskaitos. Turėtų vykti vidaus ligų paskaitos nuo. Turėtų… Studentai susirenka, bet dėstytojai tai užmiršta ateiti. Iš 3 paskaitų pagal tvarkaraštį buvo tik viena ir ta pusės valandos trukmė su pažadu pabaigti kitą kartą… Pirmadienį ėjom patys ieškotis, kodėl laukiam, laukiam, o niekas neateina… Šiandien sekretorė užtikrino, kad paskaita tikrai bus. Atėjo, sujungė viską… Po pusės valandos laukimo teko pranešti, kad vis tik paskaita neįvyks.
Antra – brazilai. Suplanuojamas konferencijos laikas. Kadangi laiko mažai, tai lakstoma, daroma, nemiegama naktimis, nervinamasi… Ir likus parai laiko pareina laiškas, kad mum tas laikas netinka, darom kada nors kitą kartą…
Trečia. Valytojos, laborantės, rūbininkės. Didelės ponios, kurios žino, kad va tau palto kabinti negalima čia arba kad tingi ieškoti kokios nuotraukos ir prašo atnešti ligonės bei klinikos vadovės parašus… Kad galima rėkti, šaukti aiškintis ir paklausus, ką daryti norint gauti to, ko reik imti ir užtrenkti duris prieš pat nosį…
Suvokiau, kad studentai negerbiami. Ir apskritai jokios pagarbos kitam žmogui, tik svarbu, kad savi reikalai būtų sutvarkyti, kavutės išgertos, apkalbėta šeima ir gyvenimas…
Tweet This Post
pagarba, studijos, universitetas
