Studentus Medicus

(craftyanna nuotrauka)

Kai kam pavasaris – tai didžiųjų pasirinkimų laikas. Aš kalbu apie dabartinius šeštakursius ir internus. Jie renkasi rezidentūrą. O gal rezidentūra renkasi juos… Šiandien perskaičiau Dr. A. Šimaičio įrašą apie gydytojų rengimą ir reformą. Paskutiniu laiku daug mąstau apie savo ateitį (ne tik profesinę, aišku, bet čia tik savo profesija dalinuosi). O artimiasias profesinis posūkis būtų rezidentūra. Kol kas mąstau apie rezidentūrą KMUK. Jau naiviai nebesitikiu, kad va ateisiu ir mane visko išmokins… Matau, kas vyksta aplink, bendrauju su rezidentais, todėl nuomonę jau susidariau.

Kaip Dr. Šimaitis ir sako, rezidentūros idėja yra gera. Tai būdas jauną specialistą išmokyti tiek įvairių procedūrų, tiek “įvesti” jį į klinikinį darbą. Turbūt kolegos pritars, kad daugeliui rankos bent šiek tiek drebėjo darant pirmą pjūvį ar leidžiant pirmą injekciją… O kur dar tas sindromas “praktikoje viskas kitaip nei vadovėlyje”. Vis tik reikia kad kas prilaikytų už rankos klaidžiam medicinos kelyje.

O kaip yra realiai? Juk sugrįšime mes pas tuos pačius ne itin malonius gydytojus. Gerai pastebėta, kad kai kurie mato “konkurentą”. O kodėl gi nematyt? Juk medicinos mokslas ganėtinai pasistūmėjo, padidėjo reikalavimai gydytojui: dabar reikia įvaldyti kompiuterį, mokėti bent vieną užsienio kalbą, suspėti su mokslų naujovėm… Dažnai ką mokė anksčiau kaip “medicininę tiesą”, tapo net žalinga pacientui. Taip, KMUK susirinkę visi tie ypatingieji, gabieji gydytojai. Teoriškai taip turėtų būti, bet visad pasitaiko išimčių. O kur dar kitos ligoninės?

Aš nesitikiu, kad per rezidentūros metus ateis ir mane išmokys. Teks pačiai domėtis, lįsti, įkyrėti ir prašytis pasimokyti kokią procedūrą. Lygiai kaip per studijų metus. Dėstytojai pripratę, kad daugelis studentų “slysta”. To paties, matyt, tikisi iš rezidentų ir mažai stengiasi. Žadu apsišarvuoti kantrybe, kritiką priimti ne kaip asmeninį įžeidimą, o draugiškumo parodymą. Kartu labai svarbu turėti ir savo nuomonę, kurią galima būtų argumentuotai apinti. Manau, kad tik tokiu būdu ko nors išmoksiu.

Dėl rezidentūros ilginimo… Hmz, įdomu, kas sutiktų dar 2 metus papildomai kęsti pažeminimus, nesiskaitymą, anspaudėlių “medžiojimą”, kai tavo doc. vadovas ima ir pradingsta neaiškia kryptimi… Taip, turėtų būti, kad rezidentai savarankiškai išrašinėja tyrimus, vaistus ir kt. Bet šiuo metu KMUK galioja tik gydytojų išrašomi laboratorinių tyrimų lapeliai dėl krizės (mano, kad va jei jau rezidentas, tai paskirs nereikalingą tyrimą, nors jis toks pats darbuotojas Klinikų). Taip pat daug lakstymo norint atlikti vieną ar kitą tyrimą… Žodžiu, deklaruojama laisvė, o realiai yra visai kitaip. Manau, kad sunormavus tai, ko reik rezidentui išmokti, įmanoma gerai paruošti gydytoją ir per tuos 4 metus.

Iš kitos pusės, tai gydytojai patys skundžiasi rezidentais, nes jie dar jaučiasi studentais. Kai kurie sėkmingai “slysta” ir toliau. Kai kurie tiesiog sako “man reikia išeiti ar neateiti tą dieną” ir ramiausiai palieka ligonius. Kažkam… Vis tik reikėtų keistis abiems pusėms: tiek patiems rezidentams (manau, kad atsakomybė turi būti skatinama nuo pat studentavimo laikų), tiek rezidentų vadovams, tiek pačiam sunorminimui rezidentūros. Ir gal per kelis metus galėsime konkuruoti su JAV ar Didžiosios Britanijos rezidentūra.

Tweet This Post

(Arbron nuotrauka)

Prieš porą savaitėlių rašiau apie stipendijas. Komentaruose išsivystė diskusija apie tai, kad pinigėlių galima “susiveikti” ir derinant darbą su studijom. Šitam reikalui paskyriau atskirą įrašą, nes tikrai nemažai mano kursiokų dirba (o mano grupėj, tai net pusė žmonių).

Šiek tiek dirbu ir aš. Laimei, mano darbas neturi laiko limito, tik terminus. Taigi galima pasirinkti ir susiplanuoti laiką. Tiesiog idealus darbas ;). Aišku atlygis priklauso nuo darbo rezultatų. Tai susiderinti visai man pavyksta. Pirmuose kursuose dirbti turbūt nelabai būčiau pajėgusi. Kiek kitokia specifika, tvarkaraštis ir pan. Be to mokiausi mokytis – tai tikrai svarbu. Ir jaučiuosi dar nemokanti.

Turbūt dirbantys studentai pastebi, kad retkarčiais ima ir nukenčia arba darbas, arba studijos. Hmz, keista, bet dažniau studijos… Gal per daug norima padaryti ir suspėti, gal tiesiog laiko planavimo įgūdžių trūksta. Bet kažkodėl dirbantys studentai mokosi kiek prasčiau nei nedirbandys.

O dirbantis medicinos studentas? Prieš metus kažkaip neįsivaizdavau tokio derinio. Tiesa, nemažai kursiokų buvo įsidarbinę ligoninėje (klinikose daugiausia) jau nuo 2-3 kurso kažkur. Tiesa, ne visu etatu, dirbti naktimis. Kažkodėl toks darbas neviliojo, o prasidėjus krizei tai net ir tokio darbelio nebuvo įmanoma rasti. Galbūt darbas ligoninėje ir gera praktika, susibendravimas su gydytojais ir pan. Yra dirbančių ir visiškai nesusijusį darbą su medicina: nuo pardavėjų iki vadybininkų ir konsultantų.

Daugelis darbo ieškosi, nes nori būti nepriklausomi nuo tėvų finansinės paramos. Vis tik mūsų studijos netrumpos. Juk kiti baigia bakalaurą ir pradeda kurtis gyvenimą. O mes vis dar mokomės “pilnu pajėgumu”. Studijų grafikas ir specifika tokia, kad reikia būti “čia ir dabar” visur, viską pamatyt ir pačiupinėti. Taigi pataritina dirbti po paskaitų. Praktikos darbai pas mus turi tik pradžios laiką, kuris irgi dažnai kinta, priklausomai nuo dėstytojų užgaidų. Pabaiga – kai nebelieka jėgų krutinti smegenis ar domėtis (tiesa, pradžioj mokslo metų būna užrašyta – darbai gali vykti 8-18 val., bet derina atskirai klinikos). Kitas unkumas – daug savarnkiško mokslo. Taigi reikia suspėti ir paskaityti, ir atlikti tai, kas reikia ir pamiegoti…

Taigi dirbti ar nedirbti studijuojant mediciną?

Tweet This Post

(dedde` nuotrauka)

Man liko tik metai su trupučiu, kai reikės tvirtai apsispręsti, ką aš norėsiu veikti ateityje. Tas pats laukia ir mano kolegų kursiokų. Ir tai dar ne viskas. Reikės pasirinkti ne tik rezidentūros sritį, bet ir kur ją atlikti – Lietuvoje, ar kažkur kitur. Vis daugiau šnekama apie važiavimą kažkur kitur, paklausiama – ar neplanuoji ir pan.

Paskutiniu laiku chirurgams labai jau smalsu, kuo būsime užaugę… Tai kas netingi, klausinėja. Jup, merginas laiko šeimos gydytojom, o va vaikinai tai gal ir galėtų chirurgais tapti :D. Nors žinau, kad mano kurse yra ir stiprių būsimų chirurgių ;). Bet aš ne apie tai.

Taigi į sritis šiandien nesigilinsiu, nes dar pačiai reikia labai susivokti… Norėjau pakalbėti apie rezidentūros/darbo privalumus Lietuvoje ir užsienyje. Pasirodė pora straipsnių žiniasklaidoje (“Lietuvos sveikata” ir “Respublika“, kur atkreipiamas dėmesys, jog rezidentai emigruoja, o daugelis bebaigiančių studijas – planuoja tą daryti. Ir tikra tiesa, kad daugelis mąsto apie rezidentūrą ne Lietuvoje. Kodėl? Straipsniuose puikiai įvardytos priežastys: prasta rezidentūros kokybė, miglotos įsidarbinimo galimybės, maža alga (rezidento pajamos – pusė velnio, bet va po to gydytojo alga sumažėja perpus).

Kita problema – medikų perteklius. Vienas urologas pasiteiravo, kiek kurse žmonių – atsakėm, kad apie 250. Vilniuje taip pat bent 100 yra… Tai jo atsakymas buvo “O kur jūs, vaikai, mąstot dirbti? Juk ligoninės uždaromos…” Taip, jis visiškai teisus. Juk darbo rinkoje pradės cirkuliuoti daugybė gydytojų su dešimties ir daugiau metų patirtimi. Aišku, jie nebus tokie mobilūs: jaunimas juk labiau kur kviečia, ten ir važiuoja… Jie lyg pasėtos sėklelės vis bando kur nors įkristi ir išdygti.

Kita problema – tai 2 kursų susitikimas stojant į rezidentūras. Taigi mano kursas bus po tos dvigubos injekcijos. Automatiškai darbus nušvilpti iš panosės ta minia mano bebaigiančiam kursui… Taip, aš mąstau ir ką veiksiu po rezidentūros. Gal net labiau nei apie pačią rezidentūrą, mažą šiltnamiuką… Taigi klausimas, ar ne per daug gydytojų Lietuva pasiruošia.

Po perpublikuotu straipsniu bernardinai.lt radau štai tokį žmogaus, pasivadinusio Tauru, komentarą:

Sutinku. Liūdna. Esu gydytojas, po 2 sav. pradedu darbą JK. Kodėl? Lietuvoje lakstau per kelias ligonines (logistikos išlaidos >15% algos), tačiau vieną iš jų uždaro, kitoje seniai nemoka algų. Kas kaltas? Mano nuomone, supuvusi sistema. Ar realiai kas nors pasikeitė nuo sovietų laikų? Gydytojų Lietuvoje ženkliai per daug, dėl to pacientai įnoringi, nedrausmingi (vis dar mąstoma, kad sveikata turi rūpintis gydytojas, o ne pats), jau nekalbu apie elementarios pagarbos nebuvimą. Taip pat Polišinelio paslaptis, kad pajamas reikia susirinkti iš pacientų ir farmacininkų, kadangi iš ubagiškos algos neišgyvensi. Ar kalta reforma? Taip. Ji turėjo įvykti prieš 15 metų, o ne taip vėlai, kai ligoninės neretai tėra pinigų plovimo mašinos, personalas imituoja darbą (pasidomėkite amžiaus vidurkiu), jauniems specialistams darbo vietų tiesiog nėra. Keista, kad nelabai girdėti apie dar didesnę problemą, įvyksiančią po kelių metų. Kiek man žinoma, medikų studentų kiekis prieš kelerius metus tolydžio ženkliai didėjo. Po 3-5 metų rezidentūrą kasmet baigs ~300 gydytojų. Kur jie dirbs? Mano išsilavinimas valstybei kainavo ~500.000 Lt (12 metų stipendija, porą metų alga, nors ir minimali, išlaidos dėstytojams, internatūros ir rezidentūros vadovams ir pan.). Jei iš Lietuvos išvažiuoja bent 10 gydytojų per metus, kiek prarandama pinigų??? Reziumuoju: sveikatos apsaugos ir švietimo reformos tiesiog per vėlai. Mano nuomone, per švelnios. Deja, tai neišvengiama. O apie patį p. Labanauską – geriau jau patylėtų. Jo “nuopelnai” rezidentų algų kare, gydytojų kvalifikacijos kėlime, gydytojų teismuose pernelyg ženklūs.

Aha, va aš šito labai bijau… Bet vis tiek planuoju likti Lietuvoje. Kodėl? Čia savas krašas, savos tradicijos, kultūra, kalba bambantys žmonės. Ir svarbiausia, čia lieka mano artimieji, draugai. Aš manau, kad savo darbu galiu prisidėti prie bendros gerovės kūrimo. Kaip bus ateityje, tikrai nežinau. Tik žinau, kad užsienyje labiau vertinami jau Lietuvoj karjerą padarę medikai. Galbūt naivu, bet tikiu, kad ir mes vieną dieną sulauksime geresnių laikų, didesnių algų ir daugiau pagarbos.

Gerbiu kiekvieno apsisprendimą, todėl gerbkite ir mano ;).

Tweet This Post

(kiki99 nuotrauka)

Sausį vėl nepervedė stipendijos. Net nekeista… Pernai irgi pakeitė tvarką ir buvo tas pats. Tik bent jau ne taip drastiškai. Per visus universitetus nuvilnijo pokyčių banga. Vieni stipendijas net padidino ir sumažino gaunančių skaičių. Kiti – išlaikė jų dydį, bet sumažino gaunančiųjų skaičius. O kaip padarė KMU? “Pakėlė” stipendijas iki 195 Lt, taigi jų užteko tik 17 proc. išrinktųjų. Kaip visad jokių sąrašų nėra. Ar gauni stipendiją sužina tik tuo atveju, jei pinigėliai įkenta į sąsaitą.

Kažkaip, kai kas mėnesį gaudavau tą sumą pinigų, tai natūraliai savo biudžetą planuodavau jau su stipendija. O dabar staiga ėmė ir “nuplaukė”. Nemanau, kad stipendiją gausiu ir kitą semestrą, nes tikrai nelengva patekti į tą 17 proc., kuris gal vėliau ir mažės. Aišku juokinga suma tos stipendijos, bet vis tik…

Stipendija mokama paskatinti gerai besimokančius studentus. Tai lyg atlyginimas už “darbą”, kurio produktyvumas yra įrodomas pažymiais. Hmz, o ar pažymiai atspindi, jog studentas veras? Juk gali tas pažymys gautas nusirašinėjant. O kur dar įvertinama papildoma veikla (SA, SMD….)? Aš jei sėdėčiau vien prie knygų, tai gal ir dešimtukais mokyčiausi… Bet turiu 101 veiklą, todėl tenkinuosi 9 :).

Klausimas kolegoms – ar stipendijos gavimas didina motyvaciją mokytis? Man tikrai ne… Mokysiuosi taip pat ir jos negaudama… Juk mokausi sau, o ne dėl pinigų. O gal motyvacijos dydis priklauso nuo stipendijos dydis (na, mane tikrai sumotyvuotų tie 780 Lt, kuriuos gaus geriausieji iš KTU).

Tweet This Post

(seiuhealthcare775nw nuotrauka)

Pirmadienį, kaip ir žadėjau buvau Dr. A. Šimaičio paskaitoje, kur jis išdėstė savo idėjas sveikatos apsaugos reformai. Apie šį žmogų skaičiau, girdėjau, domėjausi ir buvo smalsu paklausyti jo idėjų bei šiaip pabendrauti. Kiek domėjausi dr. Šimaičio idėjomis, jos pasirodė kiek utopiškos. Na, tokios idealistinės, sunkiai įgyvendinamos lietuviškomis sąlygomis. Tiesa, kaip jis siūlo tai padaryti, nelabai domėjausi. O štai per paskaitą ir po to vykusią diskusiją galėjau sužinoti viską nuo a iki ž.

Manyčiau, kad prieš skaitant mano pasakojimą, būtų pravartu peržvelgti siūlomos reformos pristatymą, kurį galima rasti čia.

Lietuvoje šiuo metu vykdoma šiokia tokia reforma – rėžiamos galvos, mažinama ligoninių ir lovų skaičius(tiesa, dažnai ne visai racionaliai). Taip, tą reikia daryti. Bet… netikiu, kad problemos išnyks. Manau, kad jų tik padaugės. Taigi, ką siūlo Dr. Šimaitis?

Pirmiausai jis įvardijo pagrindines problemas Lietuvos sveikatos apsaugos sitemoje:

• Specialistų rengimo spragos – problemos su rezidentūra;
• Neracionalus gydytojų resursų išnaudojimas;
• Korupcija
• Valdymo modelis, kuris pagristas pavaldumo piramide: ministras –> ligoninių vadovai –> gydytojai, yra ydingas;
• Sistema yra sustabarėjusi, jos keitime gydytojai ir ligoniai neturi balso, viskas nuleidžiama “iš viršaus”;
• Galimas nevienodas paslaugų prieinamumas

Man labiausiai patikę Dr. Šimaičio pasiūlymai:

Lietuvą sąlygiškai dalyti į 3 regionus (rytų, vakartų ir vidurio), kur būtų užtikrintos vienodos gydymo paslaugos visiems gyventojams, nepriklausomai, kuriam regione gyvena. Taip būtų racionaliai panaudoti medicininiai ištekliai.

Asociacija, arba ekspertų komisija, kurią sudarytų gydytojai, ligoniai, kiti suintersuoti asmenys. Šis vienetas spręstų apie gydymo metodų reikalingumą, naujų dalykų įvedimą į mediciną ir kt. dalykus. Tai kažkas panašaus Anglijoje esančią NICE tarnybą. Nauji dalykai nebūtų nuleidinėjami “iš virašaus”, sprendime dalyvautų ir gydytojai praktikai.

Regioninis kontraktas – tai būdas patenkinti specialistų poreikį periferijoje. Idėja – gydytojas dirbdamas didelio miesto ligoninėje turėtų tam tikrą laiko dalį važiuoti konsultuoti mažesnių miestelių ligoninėse.

Gydytojų rengimo problemos sprendimas – reformuoti rezidentūrą. Galbūt siūlymas ją paailginti ir nėra geras, bet siekimas ruošti specialistus, kurie būtų savarankiški yra labai sveikintinas.

Slaugytojų kompetencijos praplėtimas ir dalies darbų nukrovimas nuo gydytojų pečių. Šis dalykas galėtų tikrai būti įgyvendintas, nes nemažai procedūtų galėtų atlikti kvalifikuotos slaugytojos. Tada gydytojams liktų daugiau laiko atlikti kitus darbus.

Siūloma gydytojais profesionalais pagrįsta reforma. Tiesiog pavaldumo piramidę panaikinti, visi turėtų panašų balso svarumą sprendžiant svarbiausius klausimus. Kodėl tai gerai? Gydytojai, jausdami atsakomybę už savo veiklą, jos tobulinimą žiūri į darbą kitaip, atsakingiau. Juk šiuo metu neužtenka tik gerai atlikti kokią nors procedūrą, būtina gebėti tobulinti savo sritį ir dalyvauti jos vadyboje.

Sumažinti korupciją – sunkus uždavinys. Visų pirma, gydytojai privalo gauti adekvatų atlygį jų darbui. Šis atlygis neturėtų būti darbo 2 etatais rezultatas. Juk žmogus privalo ir ilsėtis, turėti laiko pomėgiams, šeimai. Antra, reikia keisti požiūrį, kad dovanėlės gydytojams nėra privalomos, kad jų apskritai nereikia. Taip pat ir gydytojai turi būti skatinami atsisakyti tokios praktikos.

Gal ir skamba viskas utopiškai, bet kai nori, viskas įmanoma. Reikia pradėti nuo mažų žingsnelių ir nesitikėkti, kad viskas įvyks per 1-2 metus. Iš tiesų aš noriu likti dirbti Lietuvoje, noriu gauti Europinį parengimą rezidentūroje, noriu, kad mano būsimi pacientai būtų patenkinti gaunamom paslaugom, noriu, kad nereikėtų žemintis priimant “dovanėles”. Atrodo nerealu, bet tikiu, kad vieną dieną taip ir bus.

Dr. Šimaitis labai gerai elgiasi, kad skleidžia savo idėjas, nenuilsta, kai daugelis jo žodžių, siūlymų nugula valdininkų stalčiuose. Kaip po paskaitos sakėme jam: “Jūs padarote daugiau nei gali žmogus”. Tikėkimės šios geros idėjos bus vieną dieną įgyvendintos.

Tweet This Post

(uniinnsbruck nuotrauka)

Šio įrašo rašymo laiku turėčiau klausytis vaikų chirurgijos paskaitų.  Kodėl nesu? Tiesiog atsibodo ir nematau prasmės… Paskaitos kaip ir nėra privalomos, viskas palikta mūsų sąžinei ir žinių troškimui. Taigi visai nemažai pasidarė šiokias tokias atostogas. Preitą savaitę viską sąžiningai lankiau, bet šią jau truko kantrybė… Apskritai tokie dalykai kaip paskaitos baigia išnykti – visi linkę pasiskaityt savarankiškai, o po to aptarti per praktikos darbus. Taigi auditorijoj dažniausiai sėdi vos keletas “savižudžių” :).

Į paskaitas gal verta eiti, jei tingi skaityti savarankiškai. Bet daugelis pateikia tik žinių minimumą, kurį pakartojęs vis tiek 10 negausi (taip dėstytojai tvirtina). O realiai daugelis perpasakoja tik tai, kas vadovėlyje parašyta (dažnai jų pačių). Na, šiandien buvau vienoje iš tų paskaitų, kur ne tik teorijas dėstė, o praktiškai filmukus rodėbei kitą vaizdinę medžiagą rodė. Na, o norint 1,5 val klausytis vien sausos teorijos, reik nemažų valios pastangų.

Taigi, kodėl ignoruojamos paskaitos:

• Pradėsiu nuo dėstyojo požiūrio – jei jis ateina į paskaitą užsidėti pliusiuko, tai studentai tai pastebi. Mums tas pliusiukas nėra privalomas, taigi… Čia nėra absoliutu ;).
• Paskaitose pateikta medžiaga būna žodis į žodį nurašyta į skaidres iš vadovėlio – skaityt mes mokame ir patys.
• Dėstytojo oratorinių įgūdžių trūkumas.
• Auditorijos nėra pritaikytos išsėdėti 7 val. ir tuo labiau rašyti.
• Iš anksto turimos skaidrės, kai per paskaitas nieko daugiau nei jose parašyta nepasako.
• Studentų tingėjimas, paskaitų laiko paskyrimas kitiems darbams.
• Motyvacijos nebuvimas.
• Netinkamas paskaitų tvarkaraštis.
• Pateiktą informaciją paskaitose galima lengvai rasti.
• Paskitų metu nukrypstama į nereikalingas temas.

Turbūt dar milijonus priežasčių, kurių neminėjau. Bet faktas lieka faktu, kad auditorijos būna pustuštės. Hmz, galbūt tikrai KMU tuoj išntyks toks dalykas kaip paskaitos ir viską mokysimės individualiai?

Tweet This Post

(kairėje – H. Žilinkskas, LVA rektorius, dešinėje – R. Žaliunas, KMU rekotorius)

Rugsėjo pradžioje pasigirdo kalbos, kad planuoja jungtis KMU, LVA ir LKKA į vieną Sveikatos moklsų universitetą. Nenustebau. Šito jau seniai reikėjo. Juk šios trys mokslo įstaigos vienaip ar kitaip susijusios mokomų dalykų atžvilgiu. Nežinia, kas nutiko, bet rugsėjo pabaigoje norą jungtis pareiškė tik KMU ir LVA (bei KMU senato nutarimas 2009-09-25) .

Sakyčiau, kad LKKA labiau susijusi su KMU – juk sportas yra sveikata, be to abu universitetai ruošia kineziterapeutus. Na, bet ir su veterinarais turime bendrą profesijos pavadinimą – gydytojas. Žmonės ir žinduoliai gyvūnai yra panašūs. Ar prisimenat pamokančią istoriją, kaip tėvas mokė sūnus? Jis atnešė šluotą (tą surištą iš šakų) ir liepė perlaužti – nė vienam nepavyko. O išardžius atskirai šakeles ėmė lengvai ir perlaužė. Manau, kad čia ir yra jungimosi esmė.

Kokie Sveikatos mokslų universiteto įkūrimo privalumai:

• Sumažėja valdymo ir administracijos kaštai;
• KMU studijų programos populiaresnės tarp krepšelius gaunančių studentų, LVA šiek tiek nepasisekė surinkti tokių studentų šįmet, taigi būtų išlyginti finansai, reikalingi universitetui išsilaikyti;
• Bus gauta pinigų jungimuisi, atnaujintos studijų programos, auditorijos, nupirkta priemonių mokymui;
• Bus galima paprasčiau naudotis LVA patalpomis,  laboratorijom, vivariumu (vieta, kur auginami eksperimentiniai gyvūnai) – juk daugelis medicininių tyrimų pirmiausia atliekami su gyvūnais;
• Veterinarai taip pat galės naudotis ir KMU laboratorijom, daryti bendrus projektus;
• Bendradarbiaus ir mokslininkai, dėstytojai;

Turbūt didžiausas trūkumas yra pavadinimo keitimas. KMU žinomas gana plačiai, vertinami ir KMU baigę specialistai. Naujas pavadinimas klaidintų. Juk iš esmės mokymas nesikeistų. Manau, kad ir veterinarams panaši problema iškiltų. Bet ši problema yra laikina, kuri pareikalaus kantrybės išaiškinant naujo pavadinimo priešistorę. Tikiuosi, kad nebūsiu Sveikatos mokslų universiteto pirmoji laida, nes man pasiseka baigti įstaigas, kurios keičia pavadinimus ;).

Dar kitas nesklandumas – tai žmonių mąstymas. Keista, bet labai priešiškai šitą jungimąsi sutiko KMU studentai. Pasirodė ironiški pasisakymai, kad bus ruošiami šundaktariai ir pan. (diskusija KMU SA forume). Be to pastebima, kad KMU studentai LVA studentus laiko prastesniais, kurie sumenkins KMU vardą. Na, gal į veterinariją stoja ir su prastesniais pažymiais, bet ten tikrai nemažai savo būsimą darbą mylinčių ir studijuojančių “iš pašaukimo”.

Nežinau, kodėl šis jungimasis sutinkamas taip priešiškai. Juk informacijos atrodo užteko, buvo išvardyti visi privalumai (aišku tiems, kas domėjosi). Matyt, lietuviškas konservatyvumas ima viršų ir naujovės atkeliauja sunkiai.

Keista, bet moksleiviai išgirdę apie universitetų sujungimą sprendžia dilemą, ar verta čia stoti. Hmz, negi tas pavadimas ką nors reiškia? Svarbu žinios bei įgūdžiai, kurių išmokoma.  Juk aš galėjau nestoti į KMU, nes čia ruošia slaugytojus ir kineziterpeutus, kurių pagrindinis kontingentas stoja su prastesniais pažymiais nei į mediciną (šiuo atveju į veterinariją mažesnių pažymių reikia). Negi pavadinimas sudaro pagrindinę “prestižo” dalį?

Kviečiu padiskutuoti apie naujo Sveikatos mokslų univeristeto įkūrimo privalumus, tikslingumą bei trūkumus.

Tweet This Post

(Vincent J. Brown nuotrauka)

Žurnalistas Artūras Račas išreiškė savo nuomonę apie bažnyčios poziciją abortų atžvilgiu, kuris sulaukė Tomo Vilucko reakcijos. Komentarų po abiem įrašais tikra jūra. Žodį tarti norėčiau ir aš, kaip medikė.

Primenu, kad nėštumo nutrūkimas iki 22 savaičių nėštumo, vadinama abortu. Gali būti savaiminis arba dirbtinis (tada, kai moteris pageidauja ir gydytojas nutraukia nėštumą) abortas. Iki 12 nėštumo savaičių yra ankstyvasi abortas (čia Lietuvoje leidžiama riba, kai galima dirbtinai nutraukti nėštumą).

A. Račas stebėjosi ir piktinosi, kodėl Katalikų bažnyčia prašo išbraukti iš akušerių-ginekologų rezidentų mokymo programos mokymus atlikti abortą. Galiu pasakyti, šis noras yra visiškai nelogiškas. Kodėl? Akušeris-ginekologas privalo mokėti daryti abortus, nes juk kartais prireikia atlikti abortą dėl medicininių priežasčių.

Kartais nėštumas būna pavojingas motinos ir vaisiaus sveikatai bei gyvybei (kontraindikuotinas nėštumas). Teisiškai reglamentuotos būklės [įstatymas]:

• Infekcinės ir parazitinės ligos (raudonukė, toksoplazmozė, citomegalo virusinė infekcija, ŽIV, AIDS).
• Augliai (visų lokalizacijų piktybiniai augliai).
• Endokrininės ligos (tireotoksikozė, abiejų sutuoktinių cukrinis diabetas ir kt.).
• Kraujo ir kraujodaros organų ligos (pvz., įvairios kraujavimą sukeliančios būklės).
• Psichikos sutrikimai (šizofrenija, lėtinis alkoholizmas, toksikomanija, narkomanija).
• Jutimo organų ir nervų sistemos ligos (išsėtinė sklerozė, įgimta glaukoma ir kt.)
• Kraujotakos sistemos ligos (reumatas, širdies ritmo sutrikimai, širdies ydos).
• Kvėpavimo organų ligos (bronchinė astma ir kt.)
• Virškinamosios sistemos ligos (komplikuota skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, pilvo sienos išvarža ir kt.)
• Urogenitalinės sistemos ligos (ūminis progresuojantis inksto kamuolėlių uždegimas (glomerulonefritas), sunkus ūminis inkstų nepakankamumas).
• Nėštumo periodo komplikacijos (nesiliaujantis nėščiųjų vėmimas, nepagydomas ligoninėje, ir kt.)
• Odos ir poodinės ląstelienos ligos (paprastoji pūslinė).
• Kaulų ir raumenų sistemos bei jungiamojo audinio ligos, pvz., reumatoidinis artritas).
• Įgimtos anomalijos (anksčiau gimusiam vaikui buvo chromosominių anomalijų).
• Paveldimos ligos (pvz., hemofilija ir kt.).
• Fiziologinės būsenos (13 m. ir jaunesnės arba 49 m. ir vyresnės gimdyvės).

Vis tik tai tik sąlyginės indikacijos nėštumui nutraukti . Kiekvienas atvejis svarstomas gydytojų komisijos, o sprendžia tėvai. Taip pat tik tėvai gali nuspręsti, ar gimdyti vaiką ar ne, kuris tikėtina, jog turės įgimtų apsigimimų (atlikus prenetalinius genetinius tyrimus).

Paskaičius ligų sąrašą, atrodytų, kad kai kurios ligos visai nepavojingos… Bet kiekvienas atvejis unikalus. Tarkime cukrinis diabetas – moterys ir išnešioja, ir gimdo vaikus. Mano ciklo metu vyko drama dėl nėščiosios ir kūdikio gyvybės. Moteris sirgo cukriniu diabetu su keliom komplikacijom, bet vis tiek nusprendė turėti vaikutį. Gimdymas buvo sužadintas 26-ą savaitę dėl sunkios būklės, o baigėsi cezario pjūvio operacija. Ir mama, ir vaikas atsidūrė reanimacijoj. Ilgokai išbuvo ta moteris reanimacijoj, bet kiek žinau, nemirė. Deja, vaikutis neišgyveno… Taigi moteris labai rizikavo savo gyvybe. Tai rizikingo ir net kontraindikuotino nėštumo pavyzdys.

Kaip žinoma, kad abortą atlikti gydytojas gali atsisakyti, jei tai prieštarauja jo įsitikinimams. Atsisakęs gydytojas privalo rekomenduoti kolegą, kuris galėtų atlikti abortą. Žinoma, tai nėra išeitis. Bet kol Lietuvoje abortai nėra draudžiami, bus norinčių nutraukti nėštumą ir tai atliekančių. Manau, kad daugiau bus pasiekta ne draudimasi, o švietimu, koks medicininis abortas gali būti pavojingas.

Katalikų bažnyčia – tai iniciatyvinė grupė, atstovaujanti tam tikrą visuomenės dalį. Taigi ji gali teikti pasiūlymus valstybei dėl įstatatymų pakeitimų. Lygiai taip pat kaip kokia Lietuvos gydytojų sąjunga išreikštų nuomonę dėl per mažų gydytojų algų. Kiekvieną pasiūlymą turi svarstyti seimas bei vyriausybė, nes juk jie privalo atstovauti visuomenei. Manau, kad  A. Račo piktinimasis nėra tikslingas. O dėl šio pasiūlymo logiškumo trūkumo, pritariu. Įdomu, kokia reakcija, jei to prašytų patys gydytojai?

Mokykloje rodė per kažkurią pamoką (gal etiką ar tikybą)  filmuką, kur buvo vaizduojamas pats aborto procesas ir vaisių liekanos. Nuo tada esu prieš abortus ir niekad nesutikčiau jų atlikti moters prašymu. Aš tai laikau žudymu. Bet kiekviena moteris ar pora turi teisę spręsti. Kiekvienas gydytojas privalo suteikti informaciją apie galimas pasėkmes, komplikacijas, būsima nevaisingumą, skatinti išsaugoti nėštumą bei papasakoti apie galimybes vaiką atiduoti valstybės globai. To esame mokomi universitete.

Kviečiu padiskutuoti, ką manote šioje situacijoj? Ar bažnyčia turi išskirtinę teisę? Kas gali daryti įtaką tokiems draudimams? Ar tikrai logiškas katalikų bažnyčios prašymas nemokyti rezidentų atlikti abortą?

(rašydama naudojausi straipsniu A.Vaitiekus “Medicininės indikacijos nėštumui nutraukti“)

Tweet This Post

(..shazza.. nuotrauka)

Jau beveik mėnesį mokausi akušerijos ir ginekologijos. Šią sritį galima laikyti tokia pat ypatinga, kaip ir psichiatrija. Kodėl? Todėl kad nagrinėjami labai intymūs moterų dalykėliai, daromi nemalonūs tyrimai. Juk daugeliui moterų vizitas pas ginekologą/ę siejamas su savęs peržengimu. Turbūt nėra mitas, kad daugelis moterų mieliau renkasi eiti pas moterį ginekologę.

Iki ciklo kažkaip įtariai žiūrėjau į vyrus, kurie pasirinko būti akušeriais-ginekologais. Galbūt dėl visuomenėje vyraujančio stereotipo.  O pasirodo klinikose dirba daugybė puikių vyrų akušerių-ginekologų. Ne, nesakysiu, kad jie pranašesni už moteris ar pan. Tiesiog pagaliau suvokiau, kad gydytojo darbui lytis nėra svarbi – galima vienodai gerai atlikti darbą. O kadangi ši sritis yra gal net labiau chirurginio profilio, tai vyriškų rankų čia labai reikia.

Turbūt netikėčiausias pasirodė akušerių vyrų atsidavimas darbui, meilė savo profesijai. Juk ir akušerijos, ir gimdymo skyriams KMUK vadovauja vyrai. Ir nėščiosios noriai patiki savo ir mažylio sveikatą į vyriškas rankas.

O ką jūs manot apie vyrus gydytojus-ginekologus? Ar normalu vyrui rinktis šią sritį?

Tweet This Post

(University of Sussex nuotrauka)

Šiandien išlaikiau ginekologijos įskaitą. Pavyko puikiai. Mokiausi galima sakyti saikingai (sekmadienį atsirado net 2 įrašai, tai turbūt aišku, kad mokiausi nedaug). Na, ir man kartais nusišypso sėkmė…

Šiame įraše norėčiau pakalbėti apie pažymius ir jų adekvatumą žinioms. Kuo čia dėta dėstytoja (arba dėstytojas)? Ogi vertina būtent jis.

Šiandien: Laikome mes tą įskaitą. Reikia išspręsti klinikinę situaciją (apibūdinti simptomai, šiek tiek anamnezės, ligonio bendras ištyrimas, kiti svarbūs dalykai). Išspręsti tai reiškia parašyti tyrimų planą, nustatyti diagnozę, pasakyti, su kokiom ligom nesumaišyti bei pasiūlyti gydymą. Na, tokia proto mankštelė vis tik , ne tik aklas kalimas.

Klinikinę situaciją atsiskaitom žodžiu pas vieną iš dėstytojų, kuri vedė seminarus. Taigi atsakinėjam – atsakai beveik idealiai, gauni “puikiai”, kažko nepasakai – 9. Kažko labiau nepasakai – vis tiek 9. Dar labiau neatsakai – vis tiek 9. O visiškai nusišnekėjus, nepasakius diagnozės rašomas 7 ( plius dar buvo pasiūlymas ateiti kitą kartą ir gauti geresnį įvertinimą).

Kodėl aš čia matau problemą?

1. Pažymiai nėra adekvatūs žinioms – visiškai neišmanant dalyko galima gauti įvertinimą, kuris reiškia “pakankamai”. Taigi kyla klausimas, ar pakanka studentui “bendro išsilavinimo”.
2. Lieka nuskriausti tie studentai, kurie atsakinėjo ne taip idealiai, o gavo 9. Kodėl ne 10? Juk kažkas dar prasčiau atsakinėjo ir gavo tuos pačius 9. O gal apskritai nevertėjo mokytis savaitgalį ir pasitenkinti 7 galima sakyti už tai, kad buvo ištrauktas lapelis?
3. Padaroma meškos paslauga ir neišskirstomi studentai pagal gebėjimus. Laimei, tai nėra lemiama įskaita, o tik tarpinis įvertinimas, kuris mažai ką lems. O jei tai būtų lemiamas pažymys Tai kokia prasmė, kad turėsim visi 9-10 neatsižvelgiant į įdėto darbo kiekį, mąstymo sigebėjimus?

Negalime atmesti ir to dalyko, kad vienos klinkinės situacijos išsprendimas neparodo, ar studentas moka visą kursą. Galbūt vienus dalykus suvokė prasčiau, kitus geriau ir t.t. Laimės dalykas… Dar ir laimės dalykas, kokia dėstytoja ir kokios nuotaikos būdama vertins. Bet palikime tai. Turėjom visi vienodas sąlygas – į įskaitą buvo atnešti 9 vienodi vokai, kuriuos išsitraukėm. Privalėjom gerai mokėti visą kursą.

Norėčiau grįžti prie dėstytojos pozicijos. Čia jau jos žodis lemiamas. Kaip jūs vertintumėte dėstytojos poziciją, kuri rašo teigiamą pažymį už gražias akis? Tai gerai ar blogai? Kodėl?

Studentai džiaugasi – visiškai lengvai gauti geri pažymiai, geras kaupiamasis balas. Taigi dėstytoja šiek tiek kilstelėdama studentui pažymį yra “gera”.

Bet ar visi verti to gero kaupiamojo? Juk esame ne būsimi programeriai ar agronomai. Mes esame būsimi gydytojai ir jau studijų metu turėtų mus įpratinti nedaryti klaidų. O yra priešingai – klaidos užglostomos gailesčiu.

Vis tik mano verdiktas yra toks, kad dėstytoja pasielgė netinkamai. Aš pasisakau už kuo didesnį objektyvumą. Jeigu jau studentas “grybauja”, tai reikėų ir parodyti jam. Lygiai taip pat objektyviai vertinti ir geriau atsakinėjačius. O studentams nepatinka tokie dėstytojai…

Idealus dėstytojas privalo suderinti griežtumą, reiklumą, geraširdiškumą ir žinių pateikimo kiekį. Kažkaip man dingsta motyvacija stengtis, kai pažymiai rašomi “iš oro”.

Kokia Jūsų nuomonė? Tai ar šiuo atveju rašymas gero pažymio, neatitinkančio žinių, yra blogai, ar gerai?

Tweet This Post